Saulius Jasonis paaiškina, kodėl mulčias yra svarbus, kokios yra jo rūšys bei kokiu storiu mulčiuoti geriausia.
Mulčias – dirvos maistas
Tai pati pagrindinė sėkmingos augalininkystės „paslaptis“. Mulčiuodami dirvą, mes atkartojame gamtoje vykstantį dirvodaros procesą. Visas derlingumo procesas vyksta ten, kur dirvos paviršius liečiasi su mulčiu. Būtent šis procesas užtikrina augalams pilnavertę mitybą. Visai nesvarbu, kiek susikaupia humuso. Svarbiausia, kad dirvodaros procesas vyksta nenutrūkstamai.
Gamtoje jis vyksta periodiškai, tik šiltuoju metų laiku, kai dirvos temperatūra – ne mažiau kaip 10 °C šilumos. O labiausiai – vasaros viduryje. Jeigu ūkininkaujate intensyviai, turite pasirūpinti, kad šis periodas būtų kuo ilgesnis – dirva turi gerai įšilti ir mikrobams niekuomet neturi pritrūkti maisto.
Mulčiavimas – tai tarsi kompostavimas, tik ne krūvoje, o tiesiai prie augalų šaknų. Čia mesiu akmenuką į komposto mėgėjų daržą: augalinių atliekų kompostavimas krūvose – tik bereikalingas neįkainojamos energijos švaistymas. Maisto medžiagos komposto krūvose virsta huminėmis rūgštimis, dideli kiekiai anglies dvideginio išskrenda į orą. Komposte susidaro daug netirpių junginių, kuriuos augalams sunku pasisavinti.
Gamtoje nėra komposto krūvų, visos augalinės atliekos krenta tiesiai po augalais – vadinasi, taip ir turi būti. Kur kas geriau „kompostuoti“ tiesiai ant lysvės ar sode, kad suskaidytas negyvų augalų liekanas gyvieji galėtų pasisavinti iš karto, nespėjus iš jos pasigaminti „konservams“.
Mulčio sluoksnis papildomas periodiškai, nereikia laukti, kol dirva apsinuogins, visą laiką palaikomas maždaug vienodas mulčio sluoksnis. Tinka praktiškai bet kokios augalinės atliekos: žolė, šiaudai, pjuvenos, medžių žievė, įvairūs lukštai, kevalai, lapai ir pan.
Auginant kai kurias specifines kultūras, reikalingas specifinis mulčias. Kaip susigaudyti, koks mulčias geriausias konkrečiam augalui? Natūralioje aplinkoje gamta augalus mulčiuoja jų pačių ir kaimynystėje augančiųjų nuokritomis – tai ir yra geriausia.
Jeigu sodininkaujama intensyviai, tą sunku įgyvendinti, nes reikia didesnio kiekio, tarkim, lapų, negu sodas jų užaugina. Tokiu atveju reikia pridėti šiaudų, žolės ar pjuvenų – tiesiog to, kas lengviausiai prieinama. Čia reikia prisiminti paprastą taisyklę – augalų likučių dirvai turi būti grąžinta maždaug tiek, kiek iš jos buvo paimta derliaus ir kt. pavidalu. Jei grąžinsime
daugiau – dirva „augs“ sparčiau. Žodžiu, bet kokios augalinės atliekos iš daržo ar sodo turi nukeliauti ne toliau kaip iki žemės po augalais. Bent jau tiek. Dar viena taisyklė – mulčias reikalingas ne tiek augalams, kiek jų pagalbininkams, todėl šiuo atveju mes orientuojamės į jų poreikius. Žinoma, jo privalumais pasinaudoja ir augalai. Geriau, kai mulčio sudėtis įvairiarūšė, taip skatinama mikroorganizmų įvairovė, o kartu augalai aprūpinami įvairesnėmis maisto medžiagomis.
Mulčiavimo funkcijos
Daugelis įsivaizduoja „tradiciškai“: mulčiavimas skirtas apsaugoti lysves nuo piktžolių ir neleisti išdžiūti dirvai. Iš tikrųjų tai tik šalutinės mulčio funkcijos. Pagrindinė jo paskirtis – augalų maitinimas. Skaidantis augalų liekanoms išsiskiria elementai, iš kurių tos liekanos sudarytos. Augdamas augalas per saulės energiją iš anglies dvideginio ir vandens pagamino gliukozę, po to prisijungus azotui ir makro- bei mikroelementams iš dirvos
pagamino visas kitas jame esančias medžiagas, o dirvos mikroorganizmams skaidant jau negyvas jo dalis visi tie patys elementai išsiskiria. Jums nereikia išmanyti chemijos, kad suprastumėte, jog augalai sudaryti iš to, ką jie įsisavina augdami, taigi negyvoje augalinėje medžiagoje yra viskas, ko reikia augalų augimui. Pagrindinių elementų (anglies, deguonies, vandenilio, azoto) proporcijos visuose augaluose yra labai panašios.
Taigi vienos augalinės medžiagos skaidymosi produktai yra geriausiai subalansuotas maistas kitiems augalams. Mūsų užduotis – užtikrinti, kad augalų liekanų skaidymasis vyktų sklandžiai ir kuo daugiau jų produktų tektų augantiems augalams. O tam reikia mokėti pasirinkti tinkamą mulčią, nustatyti reikalingą jo kiekį ir užtikrinti jo biologinį aktyvumą, t. y. kad jame visada būtų pakankamai skaidytojų – mikroskopinių ir didesnių, negyvomis augalų dalimis mintančių dirvos organizmų.
Mulčias ne tik maitina augalus, bet atlieka ir šias funkcijas:
1) saugo dirvą nuo temperatūros svyravimų;
2) sukuria augalams palankų drėgmės režimą;
3) sukuria sąlygas gyventi naudingiems mikroorganizmams,
nuo kurių veiklos tiesiogiai priklauso augalų sveikata, atsparumas
ir maistinė vertė;
4) sukuria sąlygas gyventi naudingiems vabzdžiams, kurie
neleidžia išplisti sodo ir daržo kenkėjams;
5) gerina dirvos struktūrą.
Mulčio rūšys
Kadangi mulčiavimui gali būti naudojamos įvairiausios negyvos augalų dalys ir gyvulių bei paukščių mėšlas, aptarsime, kokiems augalams ir kokiais atvejais koks mulčias yra tinkamiausias. Mulčias skirstomas pagal jo inertiškumą, paprasčiau pasakius, pagal jo skaidymosi sunkumą. Kuo daugiau celiuliozės yra augalinėje medžiagoje, tuo sunkiau ji skaidoma. Kita vertus, kuo ji sunkiau skaidoma, tuo ilgiau ir tolygiau toks mulčias veikia,
t. y. išskiria maistines medžiagas augalams. Jeigu augalinėje medžiagoje celiuliozės nedaug, ji skaidoma greitai, toks mulčias sparčiai sunyksta ir reikia nuolat jo papildyti.
Pats inertiškiausias, sunkiausiai skaidomas mulčias: mediena, smulkintos šakos, pjuvenos, žiemkenčių šiaudai. Vidutiniškai greitai skaidomas: vasarinių javų šiaudai, stambus šienas,
kieti medžių lapai (ąžuolo, buko). Greitai skaidomas: minkšti medžių lapai (liepų, lazdynų, vaismedžių ir pan.), smulkus šienas, stambi žalia žolė. Labai greitai skaidomas: jauna vejos žolė.
Sunkiausiai skaidomas mulčias naudojamas mulčiuoti tuos augalus, kurių augimo laikas ilgiausias. Pavyzdžiui, daugiametes sodo kultūras neracionalu mulčiuoti vejos žole ar smulkiu
šienu, nes toks mulčias veikia labai trumpai, patogiau būtų sodą mulčiuoti ne dažniau kaip kartą per metus. O, pavyzdžiui, greitai augančias daržoves, tarkim, ridikėlius ar ropes, racionaliau mulčiuoti greitai skaidomu mulčiu, nes joms maisto reikia iš karto po sudygimo, o jeigu mulčiuosime ilgai skaidomu, inertišku maistu, kuris „įsivažiuoja“ tik per gerą mėnesį, didžiąją dalį augimo laiko augalai badaus.
Skaidymosi greitis taip pat priklauso nuo mulčio frakcijos – dalelių dydžio. Kuo stambesnės dalelės, tuo lėčiau jos skaidomos. Pavyzdžiui, pjuvenos skaidysis greičiau už nesmulkintą
medieną, stambus šienas – lėčiau už medžių lapus. Kuo didesnis mulčio paviršiaus plotas, tuo daugiau mikroorganizmų gali gyventi ant dalelių paviršiaus, tuo greičiau dalelės suskaidomos.
Kad jums būtų paprasčiau suprasti, pateikiu tinkamiausias mulčio rūšis kelioms pagrindinėms kultūroms:
1) vaismedžiams ir uogakrūmiams – stambi nesmulkinta mediena, stambios pjuvenos ir drožlės, sukapotos ar susmulkintos medžių ir krūmų šakos, kiek prastesnis variantas – žiemkenčių šiaudai;
2) braškėms – pjuvenos, žiemkenčių šiaudai;
3) bulvėms (auginamoms dirvos paviršiuje po šiaudais) – žiemkenčių šiaudai, prastesnis variantas – vasarinių javų šiaudai ir stambus šienas;
4) pomidorams – stambus šienas ir stambi žolė, medžių lapai;
5) agurkams – stambus šienas ir stambi žolė;
6) ilgos vegetacijos šakniavaisiams (burokėliams, pastarnokams, morkoms ir pan.) – vasarinių javų šiaudai, šienas, medžių lapai;
7) trumpos vegetacijos šakniavaisiams (ridikėliams, ropėms ir pan.) – vejos žolė, smulkus šienas.
Atskirai reikėtų paminėti mėšlą. Tai tie patys augalų likučiai, tik jau iš dalies suskaidyti gyvūnų organizmuose. Iš tikrųjų, ar jie skaidomi dirvoje, ar gyvūno organizme gyvenančių bakterijų,
– esminio skirtumo nėra, todėl mėšlas – jau iš dalies paruoštas maistinis tirpalas. Be to, kai kurių gyvūnų mėšle yra daug gyvų saprofitinių bakterijų bei veiklių fermentų, dėl to jis gali būti naudojamas kaip biologinis stimuliatorius skatinant mulčio skaidymą, stiprinant augalų imunitetą ir gydant jau sergančius augalus.
Svarbu: Ar mulčiuje vykstantys procesai palankūs augalams, ar kenksmingi (būna ir taip), nustatoma vizualiai ir pagal kvapą. „Teisingas“ mulčias būna purus, neglitus, be pelėsių
ir apačioje visada drėgnas. Jo kvapas kaip miško žemės, lengvai dvelkia grybais. Jeigu mulčias glitus, jo kvapas aitrus, nemalonus – jame įsiveisė pelėsis arba dėl nepakankamo
kvėpavimo prasidėjo puvimas. Tokį mulčią reikia prakedenti, kad pagerėtų oro prieinamumas, ir galbūt sumažinti
jo sluoksnį.
Kokiu storiu reikia mulčiuoti?
Tai dažnai užduodamas klausimas. Į jį negalima atsakyti skaičiais. Pagrindinė mulčio paskirtis – dirvos organizmų ir augalų maitinimas, todėl jis turi užtikrinti palankiausias sąlygas augalų liekanoms skaidyti: lengvai praleisti orą ir būti drėgnas. Taip ir nustatomas tinkamas mulčio storis, skirtingas kiekvienai naudojamai medžiagai. Kuo smulkesnė ir drėgnesnė medžiaga, tuo ploniau reikia mulčiuoti. Pavyzdžiui, šiaudai geriau negu jauna vejos žolė praleidžia orą, todėl jų sluoksnis gali būti storesnis. Per plonas šiaudų mulčias greitai perdžius.
Apatinis mulčio sluoksnis visada turi būti drėgnas. Jeigu matote, kad išdžiūvo, vadinasi, mulčio per mažai, jeigu susiplūkė ir nepraleidžia oro, – mulčio per daug arba medžiaga netinkama, per drėgna.
Reikia stengtis visą lysvę mulčiuoti vienodu storiu, nepaliekant kalnelių ir plikų vietų. Išimtis – ką tik užsėta lysvė, kai pasėtose eilutėse paliekama plikos žemės, kad sėkloms būtų lengviau sudygti (1 pav.), ir maži daigeliai – prie pat jų mulčiuojama ploniau (2 pav.). Žinokite: kuo didesnis mulčiuotas plotas, tuo didesnis mulčio efektyvumas, todėl stenkitės pernelyg nesusmulkinti lysvių, o jeigu jos labai siauros – mulčiuokite ir tarplysvius.
Informacija panaudota iš šios knygos:
