Projektuodama buto interjerą daugiau nei prieš šimtmetį statytame name Vilniuje, architektė Eglė Prunskaitė-Braziulė didelį dėmesį skyrė istoriniam palikimui. Išsaugotos autentiškos architektūrinės detalės – senų plytų mūras, medinės durys, sena krosnis – čia persipina su moderniais, urbanistinio braižo elementais – metalo ir stiklo pertvaromis, grubaus dizaino akcentais, šiuolaikiškais spalviniais sprendimais. „Tai tarsi praeities ir dabarties sankirta viename interjere, subtili jų draugystė“, – sako projekto autorė.
Objekto dosjė:
Tipas – renovuotas butas istoriniame 1860–1914 metais statytame name Vilniuje.
Plotas – 170 m².
Gyvenamoji erdvė – bendrasis kambarys su svetainės, valgomojo, virtuvės, prieškambario zonomis, šeimininkų ir vaikų miegamieji, svečių kambarys, 2 vonios kambariai.
Gyventojai – 4 asmenų šeima.
Projekto autorė – architektė Eglė Prunskaitė-Braziulė (studija „Prusta“).
Seno buto rekonstrukcija prasidėjo nuo radikalaus funkcinių zonų perplanavimo. Architektė stengėsi atskleisti ne tik istorinį architektūrinių elementų unikalumą, bet ir išsaugoti erdvės pojūtį. Iki tol gana didelis butas buvo suskirstytas į nedideles patalpas, todėl buvo nuspręsta išgriauti visas pertvaras paliekant tik laikančiąsias sienas ir iš naujo suprojektuoti gyvenamąją erdvę. Miegamieji kambariai logiškai buvo suformuoti ramesnėje namo pusėje – jų langai išeina į kiemą, o saulėtoje buto dalyje su dideliais langais ir balkonu įrengtas bendrasis kambarys – svetainė, virtuvė ir valgomasis. Interjero stilistinę koncepciją padiktavo pati namo architektūra, ypač – laiptinė.
„Pati laiptinė ne mažiau įspūdinga už interjerą, su sraigtiniais laiptais, autentiškomis to laiko raštuotomis grindų plytelėmis ir apvaliu vitražiniu švieslangiu“, – pasakojo Eglė. Pasak jos, tai lėmė ir kai kuriuos interjero dekoro sprendimus – paliktas senų autentiškų plytų mūras, pritaikytos raštuotos, primenančios laiptinę grindų plytelės virtuvės ir prieškambario zonose, priderintos žalvario detalės.
Pagrindinę interjero spalvą – žalsvai melsvą derinį – pasiūlė patys šeimininkai. Architektė prie jos parinko švelnų pilką koloritą, padedantį išryškinti akcentus.
Suapvalintos storos prieškambario sienos suformuoja patogesnius praėjimus.
Projektuojant virtuvės zoną buvo svarbu atkreipti dėmesį į unikalų bute esantį architektūrinį elementą – baltą senovinę krosnį. Virtuvės schema buvo kuriama atsižvelgiant į jos išskirtinumą, todėl čia pritaikyta tam laikotarpiui būdingų apdailos elementų. Nišoje už krosnies įrengtos darbo zonos baldai išsiskiria stilizuotais įsprūdiniais fasadais, virš jų pritaikytas krosnies dekorą atkartojantis karnizas – siekiant jį pabrėžti, parinktas tamsesnis nei baldų atspalvis, grindys išklijuotos raštuotomis plytelėmis.
Grubesni, industriniam stiliui būdingi juodi metaliniai šviestuvų gaubtai virš salos, juodas darbastalis ir baldų briaunos sukūrė tam tikrą stiliaus intrigą, o modernumo suteikė prigesintas melsvai žalsvas koloritas – ši pastaruoju metu ypač madinga paletė dominuoja viso buto interjere.
Sala virtuvėje buvo tiesiog būtina, nes pati virtuvė įrengta palei sieną, o darbastalis gana mažas, todėl pagrindinis darbastalis persikėlė į salą. Šis elementas atskyrė maisto ruošimo zoną nuo svetainės, taip suteikdamas uždaresnės virtuvės pojūtį.
Šviestuvų tipas interjere parinktas kombinuojant funkcionalų apšvietimą – jis tiesiog būtinas tokiose erdvėse su aukštomis lubomis, ir dekoratyvų, daugiau skirtą apšviesti tik tam tikras zonas. Dekoratyvūs šviestuvai išties išskirtiniai – kaip interjero dekoro elementai.
Patarimas. Atidengtas senas plytas reikia impregnuoti, geriausiai tinka bespalvis impregnatorius, kitaip jų paviršius laikui bėgant gali trupėti.
Šeimininkai pageidavo, kad rekonstruojant butą būtų suplanuotas didelis, erdvus ir patogus miegamasis kambarys. Architektė Eglė Prunskaitė-Braziulė pasiūlė drąsų ir netikėtą sprendimą – miegamąjį su bendra drabužine, nuo likusios kambario dalies atskirta stikline pertvara. Taip ne tik buvo siekiama sudaryti kuo didesnės erdvės įspūdį, bet ir sukurti kuo patogesnį gyvenimą šeimininkams. Didelės dvivėrės drabužinės durys su juodais metaliniais rėmais buvo derinamos prie klasikinių dvivėrių įsprūdinių durų, tik sukurta moderni, urbanistinė jų versija. Autentiškų šio buto durų dizainas subtiliai atkartotas ir kuriant mėlynai žalsvos miegamojo sienos apdailą. Prie jos subtiliai priderintas lovos su aukštu, iš šonų lenktu galvūgaliu dizainas bei kontrasto principu pritaikyti lakoniški metaliniai naktiniai staleliai padėjo sukurti vientisą ir išbaigtą kompoziciją, kurioje susipina istorinio stiliaus elementai ir šiuolaikiški sprendimai.
Idėją sukurti stilizuotą klasikinių įsprūdų apdailą miegamajame pasufleravo autentiškos beveik 2,8 metro aukščio baltos durys su žalvario rankenomis. Šiuos dekoro fragmentus architektė subtiliai atkartojo ant pagrindinių akcentinių sienų.
Dizaino sprendimas. Didelės dvivėrės drabužinės durys su juodais metaliniais rėmais buvo derinamos prie klasikinių dvivėrių įsprūdinių durų, tik sukurta moderni, urbanistinė jų versija.
Kad bendra miegamojo ir drabužinės erdvė atrodytų tvarkingai, drabužinės vietos, kurias reikia slėpti (pvz., atviros lentynos), sumontuotos už durelių, taip pat įrengta daug stalčių, atviros liko tik tos vietos, kur gražiai kabinami drabužiai.
Interjero projekto autorė įsitikinusi, kai vaikų kambarys turi būti žaismingas ir smagus, tačiau tokio įspūdžio nebūtina siekti ryškiomis spalvomis ar įmantriomis formomis. Šio buto vaikų kambaryje ji pritaikė jaukius pastelinius tonus – subtilią, švelnią alyvuogių žalsvumo spalvą, o žaismingą atmosferą sukūrė netradiciniais sprendimais. Aukšta lakoniško dizaino spinta dekoruota ryškesnių atspalvių namelio formos siluetu, ant sienos užklijuotas smagus lipdukas su vaikiškai stilizuotu miesto žemėlapiu, o juodais kreidiniais dažais ant sienos nupieštas namukas – tai ne tik dekoracija, bet ir lenta, ant kurios galima rašyti kreida. Architektė sako, kad tokie sprendimai ne tik sustiprino vaikišką kambario nuotaiką, bet ir padėjo sukurti aplinką, kurioje vaikas gali žaisti ir mokytis. Nes vaikų kambarys – tai atskiras pasaulis, atskiras miestas, jų erdvė.
Dizaino idėja. Žaismingą nuotaiką galima sukurti paprastomis priemonėmis: ant spintos fasadų ryškesniais dažais pavaizduotas namo siluetas, o juodas namukas ant sienos – ne tik dekoracija, bet ir lenta, ant kurios smagu rašyti kreidelėmis. Ji specialiai yra žemai, kad vaikams būtų patogu čia piešti.
Žaismingumo kambariui suteikė sienos lipdukas ir kilimai su miesto ir gatvių vaizdiniais. Vaikams paaugus, šiuos dekoro elementus nesunku pakeisti be didelių investicijų.
Erdviame vonios kambaryje išsaugoti visam butui būdingi spalviniai sprendimai. Sienoms dekoruoti architektė parinko alyvuogių žalumo ir pilkas keramines plyteles, o subtilūs juodi akcentai – dušo kabinos rėmas, šviestuvas su vieliniu gaubtu, kabliukai – neįkyriai užsimena apie urbanistinio dizaino idėją. Projekto autorei buvo svarbu čia sukurti ne tik harmoningą, bet ir praktišką bei funkcionalią erdvę, todėl suprojektavo ir vonią, ir dušo kabiną – ji plastiškai tęsiama nuo vonios ir išlaiko vientisą kompoziciją. Reikalingiems daiktams susidėti taip pat numatyta užtektinai vietos. Be praustuvo spintelės, čia įkomponuota dar viena. Jai logiškai parinkta natūraliai susiformavusi niša virš potinkinio bako konstrukcijos. Taip pavyko išsaugoti plokštumų vientisumą ir išvengti dėmesį blaškančių kampų.
Iš vonios į dušo kabiną pereinanti konstrukcija ne tik stilinga, bet ir praktiška – čia suformuota pakyla, ant kurios galima prisėsti duše.
Vonios grindims parinktos medžio imitacijos plytelės padeda išlaikyti stilistinį vientisumą. Jos išklotos tokiu pačiu eglutės principu, kaip ir visame interjere.
Kaip ir kitiems interjero baldams, spintelių fasadams pritaikyti santūrūs įsprūdiniai fasadai.
