Mediena pasižymi daugeliu puikių savybių, todėl yra naudinga medžiaga daugelyje gamybos sričių – ypatingai baldų gamyboje. Tačiau, nepaisant grožio, ilgaamžiškumo ir praktiškumo, ji taip pat turi ir keletą trūkumų. Vienas iš didžiausių medienos trūkumų – medienos “judėjimas”. Taip vadinamas procesas, kai mediena džiūdama susitraukia, o vėl sudrėkusi brinksta – plečiasi. Dėl šios savybės gali atsirasti gaminyje įvairių defektų – plyšių ar iškilimų.
Žiūrint mikroskopu, medienos struktūra panaši į mažyčių lygiagrečių vamzdelių būrį. Šiais “koridoriais“ perduodamos maistinės medžiagos, kol medis auga. Nupjauto medžio “vamzdeliai“ plečiasi ar susitraukia priklausomai nuo temperatūros ir kitų išorės veiksnių.
Mediena traukiasi ar plečiasi viena pagrindine kryptimi, kiti pokyčiai yra visiškai nežymūs ir dažniausiai jokios įtakos gaminiui neturi.
Plėtimosi ir susitraukimo amplitudė priklauso nuo kiekvieno medžio rūšies, netgi nuo atskirų lentų formato, jų pakrovimo būdo. Taip pat ir nuo medienos nupjovimo laiko – seniau supjauta mediena yra mažiau paslanki, negu šviežiai supjauta.
Patyrę medkirčiai sako, jog lentos vidutiniškai gali kisti apie 1 mm dvidešimčiai centimetrų, o kartais netgi ir daugiau.
Mažesnių gabaritų gaminyje šis medienos judėjimas dažnai būna ne toks reikšmingas, tačiau didesniuose gaminiuose tai gali turėti didžiulę reikšmę. Jei sujungiami dideli paviršiai, turi būti atsižvelgiama į šią medienos savybę – kitaip gaminys gali įlūžti, sulinkti, susilpnėti ar išvis sugriūti.
Medienos apdirbimo pramonėje yra išvystytos įvairios technologijos, mažinančios šią problemą – naudojamos tam tikros jungtys, gręžiamos tam tikro formato skylės, tvirtinamos specialios sąvaržos, sujungiančios didelio formato plokštes ar lentas.
Paminėtina, jog ši medienos savybė kisti nėra svarbi kalbant apie antrinius gaminius – pavyzdžiui, medžio dulkių plokštes, nes jose yra panaudota tiek klijų, jog pačios medienos savybė trauktis ar plėstis jau nebeturi reikšmės.