Kiekvieną naują pastatą gamtoje lietuvis pasitinka grieždamas dantimis, keikdamas valdžią, įstatymus ir statytoją. Tai suprantama – Lietuva yra maža, graži, todėl – visų. Kiekvienas, atėmęs iš mūsų nuostabų gabalėlį lietuviškos gamtos, yra nusipelnęs nemeilės ir pasmerkimo. Kita vertus, tai nėra gerai – absoliutus natūralios gamtos sakralizavimas verstų mus savanoriškai palikti miestus ir kaimus nuostabaus landšafto paviršiuje ir sulįsti atgal į ankstyvojo ge...
