Ar kiekvieną tuščią namų kampą iš tiesų reikia užpildyti augalu? Gyvų erdvių kūrėja Vilma Bagdonaitė-Tiknienė į šį klausimą neretai atsakytų neigiamai. Biologiją, scenografiją, režisūrą, dekorą ir interjerą savo darbuose jungianti kūrėja augalus vertina ne kaip paskutinį dekoratyvų interjero sluoksnį, o kaip gyvos, žmogui pritaikytos erdvės dalį. Todėl kartais svarbiausias jos sprendimas – ne parinkti augalą, o palikti vietos tuštumai.
Žmogaus santykis su gamta namuose per pastaruosius dešimtmečius išgyveno savotišką paradoksą. Ilgą laiką statėme namus tam, kad nuo gamtos apsisaugotume, o šiandien architektūroje darome viską, kad ją vėl prisileistume kuo arčiau. Didiname langus, atveriame vaizdus į horizontą, medžius ir dangų, renkamės natūralias medžiagas, o galiausiai dalį gamtos tiesiog parsinešame į vidų.
Tačiau, pasak „Čigono daržo“ įkūrėjos, vien pastatyti kambarinį augalą svetainėje dar nereiškia įsileisti gamtą.
„Jį labai lengva paversti dar vienu objektu be didelės prasmės, juolab gana įnoringu ir reikalaujančiu dėmesio“, – pabrėžia ekspertė. Todėl jos darbas dažnai prasideda ne nuo klausimo, kokį augalą pasirinkti, o nuo gerokai svarbesnio – ar jo čia apskritai reikia?
Tuštuma irgi kuria
V. Bagdonaitės-Tiknienės profesiniame kelyje susitinka iš pirmo žvilgsnio gana skirtingos sritys – biologija, scenografija, dekoras, interjeras ir režisūra. Tačiau pati kūrėja tarp jų aiškios ribos nebrėžia. Visos jos vienaip ar kitaip kalba apie aplinką, žmogų ir tai, kaip jis joje veikia bei jaučiasi.
Scenografijos ir režisūros patirtis išmokė erdvę matyti ne kaip atskirų gražių objektų rinkinį, o kaip visumą. Čia svarbus mastelis, ritmas, šviesa, santykiai tarp objektų ir net tai, kas sąmoningai paliekama neužpildyta.
„Tuščia erdvė man yra kaip pauzė skaitant poeziją – ji reikalinga ir svarbi ne mažiau nei žodžiai“, – sako pašnekovė. Todėl gana įprasta kliento užduotis – „turiu tuščią kampą, reikia augalo“ – jai nebūtinai reiškia kelionę prie augalų katalogo. Kartais profesionalus sprendimas yra priešingas – nieko ten nestatyti.
Gamta tam suteikia bene geriausią pamoką. Miško taip pat nepamatome vienu žvilgsniu. Eidami patiriame jį palaipsniui: tankmę pakeičia laukymė, tamsą – šviesa, iš pradžių regime bendrą medžių masę, vėliau pastebime kamieno žievę, samaną ar ant lapo likusį vandens lašą. Panašaus principo gyvų erdvių kūrėja siekia ir interjere.
„Nereikia atiduoti visko iš karto. Verta žmogų paskatinti vis ką nors atrasti“, – įsitikinusi gyvų erdvių kūrėja. Todėl vienas gerai parinktas didelis augalas kartais sukuria gerokai stipresnį įspūdį nei dešimt mažų. Ypač didelėje erdvėje, kur smulkūs objektai gali tiesiog prarasti savo svorį.
Atrasti žmogaus „gražu“
Kuriant gyvą erdvę vienas svarbiausių klausimų Vilmai Bagdonaitei-Tiknienei nėra nei apie madingiausią augalą, nei apie pasirinktą interjero stilistiką. Jai pirmiausia rūpi suprasti, kas konkrečiam žmogui apskritai yra gražu.
Vienam tai gali būti santūri, beveik monochrominė gamta, kitam – tropikų vešlumas, egzotiški raštai, spalvos ir žiedų gausa. „Man gali būti nepaprastai gražus šlapias miškas, kai spalvos niūrios ir akyse tiesiog žliugsi visi įmanomi žemės atspalviai. Sakau – gamta tiesiog ekstazėje. Kitam tai bus tik niūru, šlapia. Jam gražu bus tropikai, egzotiniai raštai, papūgų margesys, žiedų įvairovė“, – pasakoja kūrėja.
Todėl savo estetinio suvokimo ji neperkelia į svetimus namus. „Aš nenešu savo „gražu“ į jo namus. Man svarbu rasti jo „gražu“, – pabrėžia pašnekovė.
Tik supratus žmogų prasideda kitas kūrybos etapas: vertinama erdvė, judėjimas joje, architektūra, šviesa, ieškoma, ką augalas galėtų pabrėžti ar pridengti, kokį šešėlių žaismą sukurti. Ne mažiau svarbi ir kasdienybė.
Kiek žmogus būna namuose? Kiek rūpesčio nori ir gali skirti augalams? Ar šeimoje yra vaikų, gyvūnų? Ar daug keliaujama? Pats rečiausias ir įspūdingiausias augalas gali tapti blogu pasirinkimu, jei jo poreikiai visiškai nesutampa su šeimininkų gyvenimo ritmu.
Grožis prasideda nuo biologijos
Kad ir kiek kūrybinės laisvės suteiktų augalai, vienoje vietoje ekspertė kompromisų nepripažįsta – biologijoje.
„Jei netinka šviesa, pozicionavimas, drėgmė – augalas negyvens. Bus vienam kadrui“, – sako „Čigono daržas“ įkūrėja. Todėl šviesa, temperatūra, drėgmė ir konkretaus augalo poreikiai nėra pageidavimai, kuriuos galima paaukoti dėl gražesnės kompozicijos. Tai pradinės sprendimo sąlygos, kurios turi būti išpildytos.
Net teoriškai viską padarius teisingai lieka dar vienas nenuspėjamas veikėjas – pats gyvas organizmas. Patirtis kūrėjai jau leidžia numatyti daugelį dalykų, tačiau, kaip pati sako, „kiekvienas individas turi savų užmojų“.
Konkrečioje namų vietoje mikroklimatas gali būti kiek kitoks, o augalas – sureaguoti ne visai taip, kaip tikėtasi. Būtent tai ir skiria gyvą erdvę nuo statiško dekoro: jos neįmanoma visiškai sustabdyti ir užprogramuoti.
Vazonas – ne antraeilis
Dar viena dažnai nuvertinama interjero apželdinimo dalis – vazonas. Augalo pasirinkimui žmonės gali skirti daug dėmesio, tačiau indas neretai tampa saugiausiu įmanomu sprendimu: baltas, nes „tiks prie visko“, arba antracito spalvos, nes pernelyg neišsiskirs.
Vilmai vazonas yra visavertė interjero kompozicijos dalis, o kartais – net svarbesnė už patį augalą. Svarbios jo proporcijos, dydis, paviršiaus faktūra, spalvos gylis ir tai, kaip medžiaga reaguos į šviesą. „Man svarbu, kaip šviesa žais, ar bus kur spinduliui atsimušti, ar saulė parodys kitą spalvos gylį“, – pasakoja kūrėja.
Pasak jos, viena dažniausių klaidų – mastelio baimė.
Dideliame interjere pristatoma daugybė nedidelių augalų, nes vienas didelis atrodo pernelyg drąsus. Tačiau rezultatas neretai būna priešingas: erdvė susmulkėja, joje atsiranda vizualinio triukšmo.
„Aš dažniau parinksiu vazoną, kurį verta pastebėti“, – atskleidžia ji. Lygiai taip pat ji nebijo augalo, kurio mastelis atitinka patalpą. Vienas didelis, gerų proporcijų augalas su tinkamu vazonu erdvėje gali jaustis daug natūraliau nei dešimt mažų.
Ir čia kūrėja vėl grįžta prie miško analogijos: iš tolo matome didelius tūrius, kamienus, bendrą miško masę, o tik priėję arčiau atrandame žievę, samaną, lapą, vandens lašą. Tokio pat daugiasluoksniškumo ji ieško ir interjere – kad pirmas žvilgsnis sukurtų stiprų bendrą įspūdį, o judant ir artėjant atsivertų vis daugiau detalių.
Namai turi atlaikyti gyvenimą
Galutinį savo darbo principą V. Bagdonaitė-Tiknienė nusako paprastai – gyva erdvė turi „išgyventi žmogų“. Ne ta prasme, kad taptų amžina, bet kad nesubyrėtų vos tik žmogus joje pradeda iš tikrųjų gyventi.
„Namuose negali sukurti vieno gražaus rakurso, jei gyvenant toje erdvėje jis neveikia. Visi nori namų iš interjero žurnalo fotosesijos, bet tai ne visada veikia“, – pastebi pašnekovė.
Todėl augalas tokiuose namuose nėra paskutinė dekoravimo stadija – objektas, kuriuo užpildoma likusi tuštuma. Jis tampa architektūros, šviesos, žmogaus judėjimo ir kasdienybės dalimi. O kartais geriausias sprendimas yra apskritai nieko nepridėti.
„Jei jau kviečiame gamtą atgal į namus, norisi leisti jai ten iš tikrųjų būti“, – apibendrina gyvų erdvių kūrėja.
Daugiau idėjų: www.cigonodarzas.lt. Visos nuotraukos asmeninio albumo.
