Jeigu vis pasvajojate apie nuosavą senovišką sodybą ar atgavote begriūvančius savo tėvų ar senelių namus, neskubėkite pradėti griovimo darbų: kirsti dešimtmečiais augusių medžių ir lyginti darledynmečio suformuotų kalvelių. Senelių namus galima sumaniai atnaujinti. Kaip atnaujinti ar nuo nulio statyti savo svajonių sodybą detaliai aprašoma knygoje „Kaimo statyba. Dzūkija“. Su skaitytojais dalinamės ištrauka iš šios knygos.
Senosios sodybos – tai nepakartojamas ir vertingas mūsų protėvių palikimas, atspindintis krašto kultūrinį identitetą. Kartu tai neatsiejama Europos bei viso pasaulio kultūrinio paveldo dalis. Jeigu jūs – būsimas sodybos statytojas, vargu ar turite tikslą sukurti praėjusio amžiaus aukštaitiškos pirkios kopiją. Jums teks pastatyti ir įrengti šiuolaikišką, modernų, aprūpintą visomis šiandieniniam gyvenimui reikalingomis inžinerinėmis sistemomis pastatą su visais techniniais kokybės rodikliais: šilumos tiekimo ir išsaugojimo, garso izoliacijos, šviesos pakankamumo ir kitais. Tai nebus lengva todėl, kad ne tik per pastaruosius šimtmečius, bet ir kiekvienais metais vyksta nesustabdomi technologijų pokyčiai.
Nuo senelių namų – link dabartinio būsto
Palyginkite dar mums matytus ir iš dalies pažįstamus mūsų senelių namus ir dabartinį būstą: pakito pats gyvenimo būdas, profesinė, namų ūkio veikla – atsirado naujų daiktų ir baldų, jų padaugėjo, susiformavo reikalingos papildomos erdvės; pasikeitė kasdieninio buitinio gyvenimo technologijos – maisto ruošimas, higienos procedūros; atsirado naujos techninės-inžinerinės technologijos – vandentiekis, nuotekų tinklai, šildymas, apšvietimas ir kt.; įdiegtos naujos medžiagos ir statybos technologijos – šilumos, garso, hidroizoliacinės medžiagos, biologinės, priešgaisrinės apsaugos priemonės, tvirtinimo detalės ir būdai, naujas medienos sortimentas ir metalo gaminiai.
Atsirado ir naujų erdvių: sanitarinės patalpos, laiptinės, katilinės; naujas buvusių erdvių funkcinis panaudojimas: pvz., mansardiniai aukštai; naujų daiktų ir baldų: virtuvės baldų komplektai, buitinė technika, informacinių technologijų technika, šildymo ir vėdinimo technika. Taip pat – naujų konstruktyvinių gaminių: atitvarinės konstrukcijos (sienos, perdangos, stogai), langai, kaminai ir kt.
Taigi pokyčių ir spręstinų klausimų yra tikrai daug. Ką daryti, jei visgi nusprendėte projektuojamame statinyje siekti ne kosmopolitiško modernizmo, o bandyti pritaikyti šiems laikams tai, ką mūsų protėviai ilgus metus kūrė ir tobulino? Iš esmės atsakymas paprastas – jeigu galima ir įmanoma išsaugoti visa tai, ką turi mūsų senoji pirkia ar troba, ar stuba, bet kartu norima pasinaudoti visomis šiuolaikinėmis medžiagomis ir technologiniais sprendimais, tuomet taip ir reikėtų elgtis: koreguoti esamų erdvių dydžius pagal paskirtį, formuoti naujas reikalingas erdves, įdiegti visas šiuolaikines inžinerines įrangas, naudoti visas tinkamas šiuolaikines statybines medžiagas ir statybos technologijas.
Iššūkiai derinant sena ir nauja
Kalbame ne apie paveldo objektų išsaugojimą, restauravimą ir panašiai – ten jau būtų taikomi visai kiti principai – mes kalbame, kaip organizuoti, suvaldyti ir nukreipti norima linkme naują statybą ir ypač senos statybos objektų rekonstravimo bei modernizavimo darbus.
Štai šis „seno ir naujo derinimas“ ir kompromisų paieška yra pagrindinis projektuotojo darbas, kurio didžiausia siekiamybė – modernus lietuviškas namas. Galime išskirti po keletą būdingų reikalavimų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, norint išsaugoti etnografinės architektūros savitumą.
Projektavimo metu, kaip prototipus naudojant senuosius statinius, būtina: laikytis sklypo užstatymo reglamentų, apribojimų; laikytis statinio ploto dydžių ir proporcijų; laikytis statinių tipologinės rūšies ypatumų; laikytis statinio vertikaliųjų dydžių (pamatų, sienų, stogo) santykio ir proporcijų; išsaugoti tradicinį stogo nuolydį; parinkti tik tinkamas regionui stogo formas; išsaugoti būdingus langų dydžius ir jų suskirstymo proporcijas; fasadų apdailai, langams ir langinėms, stogo dangai, puošybos elementams naudoti tik būdingas spalvas.
Galima, rekomenduotina: laisvai interpretuoti teritorijos užstatymą, derinant tradicines erdves ir naujus funkcinius poreikius; panaudoti būdingą statinių funkcinę schemą; pamatams naudoti tik betoną, lauko akmenų mūrą; statant šlaituose, rūsius įrengti su lauko durimis; statant iš rąstų, naudoti rankinio arba staklinio apdirbimo stačiakampius arba apvalius rąstus, ręsti tradicinius, būdingus vietovės statiniams, kerčių mazgus; stogo kraštų ir kitų medinių konstrukcijų neapkalti apdailinėmis lentomis, rodyti atvirus gegnių galus; nekeisti būdingų langų angų dydžio ir suskirstymo, bet, esant poreikiui, įrengti papildomai didelį įstiklintą plotą; saikingai naudoti puošybos elementus, pasirenkant tik kelias galimas vietas; puošybos elementams naudoti tik literatūroje surastą, vietovei būdingą ornamentiką; naudoti tradicines arba imitacines stogo dangas; naudoti visus stogo priedus ir stogo, fasadų inžinerinius įrenginius, reikalingus modernaus namo įrangai; kamino dalį virš stogo mūryti iš tradicinių raudonų plytų.
Nerekomenduotina: pamatų antžeminę dalį įrengti aukštesnę nei 30–40 cm; įrengti rūsių su švieslangiais; apatinių stogo kraštų konstrukcijų apkalti lentomis. Neleistina: keisti statinio vertikaliųjų dydžių (pamatų, sienų, stogo) santykio ir proporcijų; sienų dalį virš perdangos kelti aukščiau nei 40–50 cm; keisti būdingus stogo nuolydžius (42–45°); stogo kraštų plotį įrengti mažesnį nei 50–60 cm; naudoti tekintus rąstus; sienų ar kitų dalių apdailai naudoti plastiko gaminius; keisti ir didinti būdingas langų angas, naikinti langų suskirstymą; darant puošybos elementus, remtis neautentiška ornamentika; taikyti nebūdingus ir aktyvius spalvinius sprendimus; naudoti natūralias, bet nebūdingas uolieninės ar augalinės kilmės kitų kraštų medžiagas.
Geriausias derinys – senolių patirtis ir šiuolaikinės statybos technologijos
Be abejo, aukščiau minėtos taisyklės yra rekomendacinio pobūdžio, ir tik dalis jų patenka į atskirų regionų ar saugomų teritorijų projektavimą reglamentuojančius dokumentus. Visgi kiekvienam projektuotojui ar statytojui, norinčiam išsaugoti Lietuvos etnografinės architektūros savitumą, vertėtų dar kartą sąžiningai ir atsakingai peržiūrėti savo projektus. Konstrukcinių sprendimų ir atitinkamų statybos technologijų bei medžiagų pasirinkimas visų pirma priklausys nuo jūsų pasirinkto statybos oragnizavimo būdo ir paties požiūrio į statinį.
Jei jūs sieksite, kad statinys būtų statomas vien senosiomis statybos technologijomis ir iš autentiškų medžiagų, visa tai lems darbo organizavimo pobūdį ir konstrukcinių sprendimų parinkimą. Teks ieškoti specializuotų meistrų ar įmonių, kurios atliks akmens mūro, stalių-dailidžių, stogo dengimo skiedromis ar nendrėmis, kaminų ir krosnių mūro ir kitus specifinius darbus. Vieno meistro ar rangovo, galinčio atlikti viską, nebus, tad teks pasinaudoti projektavimo ir statybos organizatoriaus paslaugomis arba šias funkcijas atlikti pačiam. Projektinei medžiagai parengti teks naudotis senąja statybine literatūra ir visais kitais įmanomais informacijos šaltiniais.
Jei pastatas statomas ne muziejiniais tikslais, o skirtas šiandieniniam eksploatavimui, nėra tikslinga, o kartais ir neįmanoma, naudotis tik senąja patirtimi. Šiuolaikinio rąstinio namo projektavimo, konstravimo, statybos technologijų ir medžiagų pasirinkimo sąlygos, lyginant su senąja tradicine statyba, gerokai pasikeitė. Todėl seno gero patyrimo ir šiuolaikinių technologijų sėkmingas suderinimas ir yra pagrindinė sėkmės statybose prielaida.
Tekstas ir nuotraukos iš knygos:
Kaimo statyba: Dzūkija / leidinio sudarytoja Rasa Bertašiūtė; tekstų autoriai Aistė Andriušytė, Rasa Bertašiūtė, Rolandas Bortkūnas. Vilnius: Petro ofsetas, 2012.
