Ekspresyviai ryškus, drąsus ir originalus interjeras, kurį savo sodybos name sukūrė šeimininkė Eglė Vasiliauskienė, nepaklūsta jokioms taisyklėms ir stulbina nežabota fantazija, sodrių spalvų gausa ir be galo kūrybingai apgalvotais dekoro sprendimais.
Eglė pasakoja labai norėjusi sodybos ir svajojusi apie vietą šalia vandens su plačia pakrante, vienkiemį be kaimynų ir bent vieną seną obelį, po kuria stovėtų metalinė lova… Kai palankiai susiklosčius aplinkybėms svajonių vietoje pavyko įsigyti dūminę pirkią su neįžengiamais šabakštynais bei apleista žeme, šeimininkai pirmais metais tvarkė aplinką – didelį, beveik 9 hektarų plotą, atnaujino seną nameliuką, kad būtų galima ramiai pabūti ir susivokti, ko iš tiesų norisi.
„Supratau, kad man svarbu ir sodyboje jaustis kaip namie, svarbu norėti čia atvažiuoti – mes Vilniuje pakankamai gražiai gyvename, tad čia turėjo būti antrieji, tokie pat smagūs namai. Viskas, apie ką svajojau, realiai įgyvendinta čia. Gal miesto namuose to ir nedaryčiau, o čia visą laiką buvo išlyga – ai, juk sodyba, net jei kas ir nepavyks, pakoreguosiu, ir bus gerai. Bet viskas pavyko – man čia gražu!“ – sako vasaros pabaigoje baigtus įrengti namus rodydama Eglė.
„Interjeras tikrai yra drąsus – kaip aš sakau, čia visiška makaliozė. Jau iš pradžių žinojau, kad noriu tokio a la boho chick stiliaus, kur viskas bus kitaip, nei įprasta, eklektiška ir ryšku… Tai, ką sukūriau – visiškai autorinis darbas. Didžioji dalis manęs sako: tai yra mintys, kurios žmonėms patinka ir smagu jomis dalintis, o mažoji, egoistinė dalis priešinasi – tiek naktų nemiegojau, tiek galvojau, tegul tai būna tik mano. Kai aš jau pasidžiaugiau ir matau, kad visiems gražu (nors gražu – taip asmeniška…), noriu tuo ir pasidalinti. Kiekviena erdvė prasideda nuo kokios nors detalės, prie kurios pritemptas visas kambario interjeras. Kai ją randi, vienas po kito kyla kiti sprendimai, apauga ją tarsi kristalai siūlą – o tada pokšt, ir erdvė suspindi“, – įvardija Eglė tai, ko vien žvalgydamiesi galbūt nepastebėtume, bet kas padeda sukurti nepakartojamą įspūdį ir susieja detales į harmoningą visumą.
Kai „Mano namų“ fotografė Enrika Eglės paklausė: „Čia tiek kambarių ir visi atrodo lyg vienas kito pratęsimas, kaip tu to pasiekei?“, nuskambėjo netikėtas atsakymas: „Jungiamoji grandis yra durys, kone visos jos skirtingos. Su mažais langiukais ar dideliais, su spalvingais apvadais ar be jų, iš vienos pusės vienos spalvos, iš kitos kitokios, net rankenos iš abiejų pusių gali skirtis. Tik meistrams buvo sunku išaiškinti, ko siekiu. Mano noras paprastas, bet žmonių fantazija ribota, o argumentas – „niekas taip nedaro“. Bet aš – tai ne niekas, aš darau!“
Erdviame kambaryje yra ne tik virtuvės, bet ir poilsio zona, stovi nedidelis valgomasis stalas, lubos puoštos subtiliais karnizais, kėdės šalia virtuvės salos aptrauktos smagiais „Audėjo“ gobelenais, ir net maisto gaminimo zonos baldai primena jaukią svetainę. „Žinojau, kokių baldų čia noriu, – jie turėjo priminti angliško stiliaus komodas, o ne standartines virtuvės spinteles. Ir tikrąsias komodas dekoravau išraitymais, kad kuo mažiau primintų virtuvę. Todėl nėra čia ir jokių pakabinamųjų spintelių, netgi gartraukio, – pabrėžia sodybos šeimininkė. – Labai norėjau, kad būtų patogios grindys: akių nebadytų didelis grožis, bet neprivalėtum vaikščioti basas… Ir tikrai žinojau, kad turėtų būti a la medinės, tačiau iš tiesų – ne iš medžio. Net ir dėl smagumo kojoms medienos pirmame aukšte nė nereikia, nes name įrengtas geoterminis šildymas.“ Todėl pirmajame aukšte suklotos gamintojo „Aparici“ plytelės: ryškūs, prie interjero kolorito tobulai derantys jų raštai didelėms kambarių erdvėms suteikia išskirtinės vizualios intrigos.
„Visą laiką svajojau apie tapetus didelėmis gėlėmis. Prie jų labai tiko ir užuolaidos (tik pamušalą joms pasiuvau tokį, kad žiūrint iš lauko pusės derėtų prie čerpių stogo), ir Gintarės Uogintaitės paveikslas, kuris sėdint ant lovos gražiai veidrodyje atsispindi, ir net ružavas lango rėmas – meistrai niekaip negalėjo patikėti, kad reikia jį nudažyti tokia šaltibarščių spalva. Durys į miegamąjį – taip pat mano sugalvotos, o dailininkas jas nutapė. Ir dar norėjau medinių ryškių kitos spalvos plokščių, kuriomis buvo apkalta sienų dalis. Visos detalės tarsi skirtingos, bet man jos susiveda“, – pasakoja Eglė.
Kaimišką stilių primenančių komodų moteris prisipirko iš anksto, galvodama, kad jos tiks sodybai. Tačiau kai susidėliojo visai kitoks – eklektiškai elegantiškas ir prabangiai drąsus – interjeras, teko kankintis, kur tuos baldus dėti. „Stumdžiau stumdžiau po namus, kol kiekvienam pavyko surasti savą vietą, garaže nė vienas neužsiliko, – prisimena sodybos šeimininkė. – Dvi komodos miegamajame pritapo be jokių pretenzijų. Ir daugiau daiktų teko pritempti prie esamo situacijos: vaikų atiduotus baldus, kilimus, iš vyro tėvų namų atsivežtus fotelius, kelionėse įsigytus aksesuarus. Man labai patinka neišmesti daiktų, tegul jie gyvena antrą gyvenimą, kelia prisiminimus, jausmus, mintis.“
Pagrindinis akcentas šeimininkų vonios kambaryje – išskirtinio dizaino praustuvas, prie jo Eglei teko derinti visą interjero koncepciją: „Labai norėjau spalvoto praustuvo, nusipirkau tobulą, bet kiek paskui kankinausi, kol šį tą prie jo pritempiau. Spintelę nusižiūrėjau pintereste ir baldininkui padariau brėžinį, kad pagamintų ją iš medžio masyvo.“ Prie sodrios karališkos mėlynos spalvos tiko ir auksaspalvės, ir krištolo detalės, ir kraštovaizdį Eglei projektavusios dailininkės Eurikos Urbonavičiūtės paveikslas bei pagalvėlė, ir idėja padalinti vonios kambarį į dvi dalis, kad higieninė jo paskirtis čia tarsi nė neegzistuotų.
Visą sodybos interjerą galite apžiūrėti galerijoje:
