„Mano namų“ kūrybinei grupei apsilankius Eleonoros ir Roberto sodyboje šalia Vilniaus, pirmoji kilusi mintis buvo šiek tiek ereziška: „Apie tokią sodybą reikia ne rašyti, o tiesiog čia pabūti.“ Vis dėlto pabandysime žodžiais ir vaizdais išreikšti tai, kas tokį įspūdį sukėlė.
Objekto dosjė:
Tipas – poilsiui skirta sodyba šalia Vilniaus.
Pastatai – du gyvenamieji namai, pirtis ir kluonas su lauko terasa.
Projekto autorė – sodybos šeimininkė Eleonora.
Prieš aštuonetą metų Eleonorai ir Robertui kilo mintis ištrūkti iš miesto, įsirengti savą poilsiui skirtą sodybą, ir šeima pradėjo jos ieškoti. Sudomino pats pirmasis perskaitytas skelbimas. „Vaizdas buvo nekoks, savininkai čia ne tik gyveno, bet ir remontavo automobilius, todėl viename pastatų buvo didelis garažas, kluone – atsarginių automobilių dalių sandėlis. Namai nugyventi, neprižiūrėti. Bet sužavėjo, kad vieta labai arti miesto, ir miškai aplinkui tokie gražūs. Gerai ir tai, jog ne vienkiemis, o septynių sodybų kaimas – saugiau čia būti ir nakvoti“, – pasakoja Eleonora.
Šeimą, įsigijusią namą su įvairiais priestatais (iš viso buvo keturi), aplinkiniai įkalbinėjo griauti senus ir statyti naujus pastatus. Eleonorai toks sprendimas netiko – ji įsitikinusi, kad kaimiškoje aplinkoje ir turi būti tikras kaimas. Visus sodybos renovavimo sprendimus diktavo pastatų būklė, tačiau siekta išsaugoti visa, kas įmanoma. Senasis namas ir buvęs garažas virto dviem gyvenamaisiais namais, sodyboje atsirado pirtelė ir išsaugotas kluonas. Įsikurti čia prireikė ne tiek ir daug laiko – maždaug penkerių metų.
Eleonoros požiūris į daiktų įsigijimą – labai savotiškas (ir įkvepiantis): „Dar prieš įrengiant sodybą, kai ieškojau baldų butui mieste, apsilankiau sendaikčių turguje ant Tauro kalno: ten ir atradau tas senovines kėdes, stalus, interjero detales… Tik kai kurie daiktai mūsų sodyboje yra paveldėti, o didžioji dalis – supirkta tame turguje, į jį eidavau kiekvieną šeštadienį. Pamatydavau nebrangų baldą, aksesuarą, rankų darbo audinio rietimą (net nebūtinai vieną, kartais – ir gerokai daugiau…), kuris patinka, ir iš karto pirkdavau – žinojau, kad kur nors tikrai pritaikysiu. Nes nėra taip paprasta surasti tinkamą baldą ar kitą namams skirtą daiktą, kai jo reikia.
O kai kyla idėja, kaip dekoruoti interjerą, jie jau yra: prisitaiko, ateina į jį, susidėlioja – nes tie daiktai gražūs. Tada ir visuma graži. Man tie senoviniai rakandai, baldai labai mieli, šilti, tikri. Jie nedažyti, be jokių išraižymų. Kaip kaimo žmogus – toks, koks yra, nepagražintas.“
Pamatyti nesumeluotą senovinių, gyvenimo mėtytų ir vėtytų daiktų grožį – talentas. Bet dar didesnis – nepasiduoti jų žavesiui pernelyg entuziastingai. Juk dažniausiai kaimo sodybose taip nutinka, kai norime sudėlioti viską, kas mums miela, ką esame surinkę… O čia visur justi subtilus saiko jausmas, savotiškas kompozicijų minimalizmas. Nors Eleonora juokauja, kad jaukių ir mielų daiktų ji turi sukaupusi dar ne vienam interjerui dekoruoti, visi jie kantriai laukia savo valandos, (moteris žino, kad anksčiau ar vėliau ji išmuš).
O tie, kurie jau rado savo vietą namuose, – įkomponuoti labai apgalvotai ir būtinai naudojami – jei neturėtų paskirties, jų čia nebūtų. „Visi daiktai – dėžės, lempos, skrynios – čia dirba. Visur, kur gyvenu, turiu jaustis gerai ir patogiai“, – patikslina sodybos šeimininkė.
Dideliame, jaukiai įrengtame kluone (gaila, jo aukštį ir įspūdingą erdvę nuotraukose sunku atspindėti) smagu leisti vakarus, žiūrėti filmus, galima žaisti stalo tenisą. Trys suaugę šeimininkų sūnūs mėgsta į sodybą atvažiuoti su draugais – ir visiems čia užtenka vietos. Tačiau prieš aštuonetą metų kluonas atrodė apgailėtinai. Meistrai sutvarkė jo stogą, suklojo grindis.
Kadangi sodyboje buvo užsilikę langų rėmų, sudėjo ir langus, kad į vidų patektų šviesos. Pamačiusi darbininkų nuardyto stogo šonus, Eleonora nutarė taip juos ir palikti, pridengtus skaidriu plastiku: „Padarėm lyg ir „veliuksus“, be jų šviesos būtų mažai, aklinas stogas slėgtų.“
„Šeimos nariai sako – pasitikim tavo skoniu, daryk, ką nori. Visą laiką taip buvo – tai labai patogu, nereikia nieko įrodinėti, ginčytis… Gali įgyvendinti tai, ką sugalvoji. Vyras juokauja, kad aš skenuoju aplinką. Iš tiesų, žiūrėdama į ją sugalvoju, kaip bus, – nieko nebraižau, tik turiu įsivaizduoti“, – sako Eleonora. Pasigrožėkime tuo, ką sukūrė sodybos šeimininkės vaizduotė: laiko nugludintų medinių baldų, ilgą gyvenimą nugyvenusių senovinių rakandų, žmogaus šilumą menančių audinių kompozicijos tokios autentiškai tikros ir jaukios (o ir šiuolaikiškai stilingos…), kad nė nereikia jų aprašinėti – nuotaiką geriausiai atspindi ne žodžiai…
Daugiau sodybos nuotraukų galite išvysti galerijoje:
