Buvę kauniečiai Eglė ir Vytautas Žaltauskai prieš maždaug penkerius metus miestietišką buitį iškeitė į gyvenimą gamtoje. Plynoje vietoje natūrinį ūkį kurti pradėjusi pora atrado paprasto, su aplinka darnaus būvio privalumus. Ir pripažįsta, kad ankstesnio gyvenimo suformuotus stereotipus laužo iki šiol.
Eglė (27 m.) ir Vytautas (42 m.) kuriasi Vilniaus rajone, pusiaukelėje tarp Nemenčinės ir Asvejos ežero. Šio rašinio autores, automobiliu klaidžiojančias lauko keliukais, jie pamatė iš tolo – kaime svetimi iš karto krinta į akis. Viensėdyje svečiavomės saulėtą, maloniai nuteikiančią dieną: kvepėjo žydinčios gėlės, orą virpino paukščių balsai. Idilę trikdė tik bjaurybės uodai. Reikia pripažinti – jei oras būtų buvęs žvarbus, pirmas įspūdis veikiausiai nebūtų buvęs toks romantiškas.
Didelės baimės akys
„Ir mums iš pradžių buvo didelis stresas. Miestiečio pojūčiai – atbukę, jam nejauku su gamta, jis kupinas visokių baimių, tarkim, likti be nuolatinių pajamų“, – sako sutuoktiniai.
Dabar Eglę ir Vytautą išgąsdinti sunku. Nusipirkę du hektarus žemės – buvo tik pieva ir nevalytas miškas, jiedu apsigyveno (ir žiemojo!) iš šiaudų „kitkų“ sukrautame ir polietileno plėvele aptrauktame urve. Dabar jau turi tikrą namą – šį savo rankomis pasistatė iš molio ir šiaudų. Žaltauskų būstas – vos šešiolikos su puse kvadratinių metrų ploto, vientisoje erdvėje yra miegamasis, lentynos virtuvės daiktams susidėti, nedidelė malkomis kūrenama krosnelė. Ant jos Eglė valgį ruošia tik tada, kai negali užkurti laužo.
Pagrindinė virtuvė yra kieme: tarp pušelių įrengta laužavietė, akmeninis stalas – lauke. Vonia – iškastas tvenkinys. Šiemet sodyboje išdygo dar vienas statinys – taip pat iš šiaudų ir molio suplūkta pirtis, liko uždengti tik stogą. Pasak Eglės, ankstesnis gyvenimas jai pilnatvės neteikė, o dabartiniu yra patenkinta. Vytautas prisipažįsta čia pirmą kartą pamatęs kukutį, į sodybą ateina briedžių, stirnų, lizdus suka žalčiai.
Molinukas ir tapytas šilkas
Fiziškai sunkų, bet laisvą gyvenimą pasirinkę Eglė ir Vytautas kitiems savo tiesų nebruka – supranta, kad dažnas tik ranka numos: „ Jau tie keistuoliai menininkai.“ Ir tikrai jie yra diplomuoti menininkai: Vytautas – skulptorius, Eglė – grafikė. Duoklę valstybei vyras sako atidavęs dėstydamas dailės mokykloje. Jam yra tekę ir kurti interjerus, dirbti architektu. Kėdė iš medinių rutulių, ant kurios atsisėdus patogu autis batus, – autorinis Vytauto darbas. Molinuko langus dengia žmonos kūrinys: magnolijomis ištapytos šilko užuolaidos. Eglė Vilniaus dailės akademijos diplomą gavo jau gyvendama kaime. Moteris juokiasi prisiminusi, kaip lauke ant rąstų kūrė baigiamąjį darbą: kaligrafinį kūrinį rašė šaukštu, o vietoje dažų naudojo… košę. Prieš pat gynimą pelės Eglės darbe išgraužė skylę, bet vertinimo komisijai tai neužkliuvo. Vėliau moteris neakivaizdžiai dar baigė dailės pedagogės kvalifikacines studijas – mat vasaromis pora dirba vaikų stovykloje „Burtininko kelias“.
„Su stovyklautojais tiesiog būname: bendraujame, kuriame, žaidžiame. Svarbiausia – ne slopinti vaikus, o padėti jiems atsiskleisti, parodyti, kad jie patys yra savo gyvenimo kūrėjai“, – įsitikinę Žaltauskai.
Reikia nedaug
Vytautas rengia ir seminarus, konsultuoja norinčiuosius statyti namus iš molio ir šiaudų. „Tokie namai yra ekologiški, juose gyventi sveika. Noriu, kad šeimos savo rankomis galėtų pasistatyti būstą. Ir nebrangiai, be banko paskolų“, – aiškina vyras.
Jis ir pats mokosi iš savo klaidų: pavyzdžiui, dabar namą dengtų ne ruberoidu, o čerpėmis. Pirties stogas bus iš velėnos, su augančia žole. Eglei nauja kūrybos sritis – natūralus muilas. Šiemet buvo nuvežusi parduoti į Kaziuko turgų. Moteris muilą gamina šaltuoju būdu iš šarmo ir aliejaus su medetkomis, ramunėlėmis, šlamučiais, kava.
Šeimininkai sako, kad bene svarbiausias dalykas gyvenant taip kaip jie yra susimažinti iki minimumo poreikius. Daugiausia pinigų Žaltauskai išleidžia benzinui ir internetui: anksčiau už per pusmetį suvartotą elektrą mokėdavo trylika litų, dabar moka dvigubai daugiau, nes naudojasi internetu. Išlaidų padaugėjo ir todėl, kad tenka pirkti ėdesį augintiniui. Vilkšunį Briedį draugas buvo palikęs savaitei, tačiau panašu, kad sodyboje keturkojis sargas liko visam laikui.
Turės ledainę
Eglė ir Vytautas nevalgo mėsos, maitinasi daugiausia daržovėmis ir košėmis. Jų šaldytuvas – duobė su mediniu dangčiu. Šeimininkė pasakoja, kad šaldyta žuvis joje neatšilusi išsilaiko tris paras. Daugiau daržovių sau ir keistis šeima šią vasarą planuoja užsiauginti naujame darže – šiam skyrė penkiolikos arų plotą. Gėrybėms laikyti bus įrengta nemaža ledainė. Jau išrausta ir duobė. Ledainę, kaip ir tais laikais, kai nebuvo šaldytuvų, vėsins iš tvenkinio išpjauti ledo gabalai, į tarpus bus priberta pjuvenų.
Sutuoktiniai negeria alkoholio – nejaučia poreikio. „Tačiau nesame fanatikai: jei kas vaišina savo gamybos vynu – paragaujame“, – šypsosi Vytautas.
Beje, abiejų sveikata, nors fiziškai dirba labai daug, o gal kaip tik todėl, taisosi. Kai pirko žemę, paskui septyniasdešimtmetį kaimyną vos spėjo bėgioti, o dabar paskui juos nespėja kiti.
„Čia kiekvienam darbui atlikti reikia trigubai daugiau pastangų“, – neslepia Vytautas. Eglė sako, kad, būdama mokinė, dažnai sirgo, o dabar – užsigrūdino, jokios ligos nepuola. „Jiė labai atspari gyvenimui tokiomis sąlygomis“, – giria vyras.
Mintys keičia viską
Sutuoktiniai planuoja sukurti save išlaikantį ūkį ir įsteigti kultūros centrą, kad bendraminčiai turėtų kur susirinkti ir pasidalyti patirtimi. „Pasikeitus gyvenimo būdui ir minčių krypčiai, pasikeičia viskas. Draugai – taip pat“, – pripažįsta pora.
Menininkai nesigraužia, kad tenka atsisakyti ir dar vieno malonumo – kelionių. Užtat pasaulis atkanka pas juos: šiemet padirbėti į sodybą atvyks amerikietė, keli kiti tarptautinės sąmoningų atostogų organizacijos dalyviai. Savanoriai savo darbu prisideda prie ekologinių gyvenviečių kūrimo įvairiose šalyse.
