Dygioji slyva, dar kitaip vadinama dygiąja krykle, yra nesukultūrintas slyvų genties augalas, kuris natūraliai auga daugumoje Europos kampelių, taip pat ir Lietuvoje. Nors šis augalas mūsų šalies kraštovaizdyje nėra itin retas, tačiau sodybose jis sutinkamas ne taip jau dažnai. Tad ką verta žinoti tiems, kurie nusprendė dygiosiomis slyvomis papuošti savo sklypą?
Dygiosios slyvos charakteristika. Dygioji slyva (lot. Prunus spinosa) – žemas medis arba vidutinio aukščio krūmas, kuris natūraliai Lietuvoje daugiausiai auga Nemuno šlaituose. Jo skiriamieji bruožai: tamsiai žali kiaušiniškos formos lapai su blizgia viršutine dalimi, dygūs spygliai. Pavasarį, balandžio–gegužės mėnesiais, ši slyva pasipuošia baltais žiedais. Rugpjūtį ant jos sunoksta rutuliški, 1-1,5 cm skersmens kaulavaisiai, kurie išsiskiria savo juoda spalva su melsvomis apnašomis. Ant medelio vaisiai išbūna nenukritę iki pat rudens pabaigos.
Dygiosios slyvos vaisiai yra valgomi. Nors jie yra ganėtinai aitrūs, jie yra labai vertingi žmogaus sveikatai. Šiose slyvose yra itin daug vitamino C. Jų sultys anksčiau dažnai būdavo naudojamos nuo kraujavimo iš nosies, taip pat gerklės ir dantų skalavimui. Šie vaisiai yra naudojami tiek maisto gamyboje, tiek liaudies medicinoje. Iš jų yra gaminamos sultys bei uogienės.
Dygiosios slyvos auginimo atmintinė
Vieta. Dygiosios slyvos yra šviesomėgės, tačiau gali augti ir daliniame pavėsyje.
Dirva. Dirvožemiui šis augalas nėra itin reiklus. PH rodiklis jam taip pat nėra labai svarbus. Jis gerai auga tiek derlingame, tiek smėlingame dirvožemyje. Visgi auginti dygiąsias slyvas labiausiai rekomenduojama derlingoje dirvoje su molio priemaiša.
Drėgmė. Šių slyvų drėgmės poreikis yra vidutinis. Jos gali pakęsti sausrą.
Dauginimas. Dygiosios slyvos plinta šaknų atžalomis.
Genėjimas. Jei būtina, genima anksti pavasarį.
Paskirtis. Šį augalą populiaru naudoti šlaitų sutvirtinimui bei gyvatvorėms. Taip pat jos yra auginamos tiesiog dėl savo vaisių arba estetikos.
