Kai suveši gėlynai ir ūgteli medžiai, kai jau smagu grožėtis augalų spalvų bei formų deriniais, atrodytų, tada baigiasi sodo kūrimo darbai ir belieka džiaugtis tuo, kas pasiekta. Galbūt taip yra, kai aplinka pasirūpina kraštovaizdžio specialistas. Tačiau kai sodą puoselėja patys šeimininkai, vis tobulesnio vaizdo paieškos niekada nesibaigia, o eksperimentai tik įkvepia naujiems pokyčiams.
Marytė ir Albertas Macijauskai 9 arų sklypą privačių namų kvartale Šiauliuose apželdino prieš dvidešimt metų. Tačiau keičia ir gražina jį kasmet. Kartais tai lemia objektyvios priežastys – kaip pasakoja šeimininkas, anksčiau jis buvo pasodinęs įvairesnių egzotinių spygliuočių: kedrų, maumedžių, kėnių, tačiau dėl sklypo ypatumų – pavasarį pakylančio gruntinio vandens ir todėl šalto dirvožemio – lepesni augalai čia neišgyvena ir teko jų atsisakyti. Vis dėlto dažniau ne gamta koreguoja šeimininkų pasirinkimą, o jie patys ieško gėlynams naujų, įdomesnių, dar tobuliau priderinamų augalų, nes ne visų jų žydėjimas, spalvos, dekoratyvumas pateisina lūkesčius.
Svarbiausias kraštovaizdžio akcentas – vandens telkinuko ir alpinariumo bei gėlynų aplink jį kompozicija: harmoningą tvenkinio formą čia atkartoja plastiškos želdynų linijos, o spalvingi augalų ornamentai nuolat keičiasi, nes tai vienokių, tai kitokių gėlių žydėjimas nesibaigia visu šiltuoju metų laiku. Kadangi namas yra neutralių atspalvių, nebuvo sudėtinga prie jo kolorito priderinti tvenkinio apdailos medžiagas, kitų dekoratyvių eksterjero elementų ir želdynų spalvas.
Iš antrojo namo aukšto balkono atsiveria ne tik vaizdas į tolį, bet ir į apačioje įrengtą tvenkinį, upeliuką ir aplink vešinčius gėlynus. Tiesa, šiemet ši kompozicija atrodys jau kitaip nei pernai darytose nuotraukose… „Iškasėme šalia tvenkinuko daug metų augusias melsves. Jų pakeitimą lėmė du dalykai: per ilgai jos čia užsibuvo ir nusibodo, be to, tai beveik pietinė pusė, o melsvės yra pavėsio augalai, tad kaitri saulė nudegina jų lapus“, – paaiškina šeimininkas.
Alpinariume tarsi dekoratyvus skiautinys susidėlioja kiliminių augalų raštas.Gėlyno pakrašty driekiasi kiliminiai augalai: ylalapiai flioksai, šliaužiančiosios vaisginos, uolaskėlės, šilokai, šliaužiančiosios šilingės, vaistučiai, palemonai… Už jų pasodinti aukštesni augalai: vienadienės, lelijos, vilkdalgiai, kemerai, saulakiai, ežiuolės, šilokai, alūnės. Vienmečių augalų gėlynuose šeimininkai nekomponuoja – jų vazonus nebent kabina terasoje ar stato ant šulinio „Kiek naujų augalų kasmet išbandome? Priklauso nuo to, ką randame. Jei gėlė tik gražiai žydi trumpą laiką, ji mūsų nevilioja. Geriau augalas paprastas, pasiteisinęs, prisitaikęs augti mūsų sąlygomis, nei egzotiškas, kurio vienintelį žiedelį paskui iš visų pusių fotografuoji, didžiuodamasis, kad turi, – sako Albertas Macijauskas. – Žiūrime, kad gėlė būtų dekoratyvi ne vien tik tada, kai žydi (o paskui kur ją dėti…), bet kad kuo ilgiau lapų spalva ar įmantri jų forma gražiai atrodytų. Mes nesame kolekcininkai, kad pirktume augalus dėl kokių nors ypatingų žiedų, o deriname spalvas ir visumą. Pamatai patikusį augaliuką – ir, jei kartais nenusiperki pakankamai, kad galėtum visą plotelį užsodinti (pavieniai mums nepatinka, turi būti grupė, kad efektingai atrodytų), tada pasidaugini ir derini, vietoj ko tiktų jį pasodinti. Tai ir yra kūryba.“
Tvenkinuke auga dviejų rūšių vandens lelijos – vienos žydi kreminės, kitos raudonos spalvos žiedais, o ten, kur įteka upeliukas, tarsi raudonos liepsnelės šviečia rūgčių žiedeliai. „Aš lelijų neiškeliu, jos su žuvytėmis per žiemą puikiai gyvena ir žiemoja. Vanduo švarus, nors žuvytėms yra palikta ir dumblo. Svarbiausia neleisti lelijoms užsiauginti daug lapų: nutraukiu juos, ir senų taip pat nepalieku, nes kai lapai pradeda pūti, ir vanduo ima žaliuoti“, – patirtimi dalijasi šeimininkas.
Dekoratyvus sprendimas
Gyvatvorę Albertas suformavo iš koloninių kadagių (pasak jo, tujos jau labai pabodusios) – jų siluetai grakštūs, spyglių ažūras lengvas. Ir užaugo gyvatvorė gana greitai, maždaug per penkerius metus.
Toliausiai nuo namo esančioje pusėje pasodinta įvairiausių spygliuočių medžių ir krūmų, už jų sklypas baigiasi obelų sodu ir daržu pakeltose lysvėse, kurias Albertas įrengė šiemet. Pasak šeimininko, sklypas geroje vietoje, nes toje pusėje yra ne kaimynai, o miesto vandenvietė, todėl niekam netrukdydami auga medžiai. Tiesa, didelių stengiasi neauginti, kadangi vieną – labai aukštą ir gražią pocūgę – kaimynų paprašytam teko nupjauti.
Nors čia auga vien spygliuočiai, jų atspalviai, formos ir faktūros įvairuoja, kiekvienas savaip įdomus ir įkomponuotas taip, kad kuo gražiau išryškėtų unikalumas. Čia auga keletas cūgų, Mejerio kadagys, puskiparisiai, šeimininko itin originaliai suformuotas kadagys, o kitoje takelio, vedančio į toliau esantį sodą ir daržą, pusėje pasodinta rutulinių ir smaragdinių tujų. Pirminė jų paskirtis buvo atsitverti nuo kaimynų ir suteikti privatumo, tačiau laikui bėgant medžiai pernelyg užaugo ir teko juos žeminti, nes metė šešėlį ant vejos ir ši pavėsyje ėmė samanoti.
Žemės po krūmais ir medžiais Albertas nemulčiuoja, sako, kad iš mulčiaus spyglių neišrinksi, gražiai jis atrodys tik metus ar dvejus, o paskui bus neįmanoma sutvarkyti. Verčiau po spygliuočiais paravėti, pagrėbstyti, supurenti žemę – ir ji atrodys tvarkingai. Net ir akmenukus sklypo šeimininkas naudojo tik fasadinėje namo pusėje nutiesto takelio apdailai.
Veja suteikia erdvės pojūtį, ji būtina, kad išryškėtų vaizdas – efektingi ir dekoratyvūs želdynai bei gėlynai. Joje kaip akcentas įkomponuotas kol kas dar nedidukas raudonlapis bukas pakeitė anksčiau čia augusį svyrančios formos uosį.
Šalia pagrindinio gėlyno auga suformuotų kukmedžių kompozicija. Kai pavasarį truputį apkarpytos spygliuočių šakelės šiek tiek atželia, matyti visas jų grožis – gaivi šviesiai gelsva spalva.
Nuotraukos – Alberto Macijausko.
