Jei kam norisi pabuvoti džiunglėse, bet neranda galimybių ten nuvykti, galima daryti kiek kitaip – pasikviesti džiungles pas save.
Ne vienas turime įsirengę terariumą su tropiniais gyvūnais – ropliais, varliagyviais, auginame įvairius džiunglių augalus – orchidėjas, paparčius, bromelijas ir kitus. Vienas iš galimų būdų, kaip įsirengti nedidelį džiunglių kampelį ant palangės – tropikinių lianų auginimas.
Nedidelės lianos augdamos apie atramą ar pakabinamame vazone labai puikiai užpildo dažnai nuo kitų augalų liekančią tuščią lango erdvę aukščiau palangės. Tokiam apželdinimui puikus kandidatas yra ąsotenis (lot. Nepenthes), ne tik galintis išaugti iki keliolikos metrų ilgio, bet ir pasižymintis „plėšrumu“.
Vieni pirmųjų Europos tyrinėtojų susidūrimų su šia augalų gentimi buvo palydėti kuriozų. Ponus iš kultūringosios Europos, manančius, kad beždžionės neturi nei kultūros, nei intelekto, ištiko nemenkas šokas, kai džiunglių gilumoje pamatė lyg damutes arbatą iš puodelių geriančias beždžiones. Pasibaidžiusios jos pabėgo, o puodeliai taip ir liko kaboti medžiuose. Tik priėję arčiau tyrinėtojai suprato, kad tariamieji indai – tai augalų dariniai, pilni salsvo skysčio, kurį beždžionės ir gėrė.
Smalsūs mokslininkai vėliau ištyrė, kad ąsotenio lapo gale iš centrinės gyslos susiformuojantis puodelio formos dalinys – ąsotis – yra medžioklės įrankis, spąstai, skirti įvairiems smulkiems gyviams (dažniausiai vabzdžiams) gaudyti. Gaudyklės būna pripildytos salsvo ar maloniai kvepiančio vandens ir virškinimo fermentų, tad ryškių gaudyklės spalvų bei nektaro suvilioti gyvūnėliai paslysta ant gaudyklės krašto ir įkrenta vidun, kur pamažu yra suvirškinami. Taip augalas gauna maistinių medžiagų.
Ąsoteniai dažniausiai auga ten, kur dirvožemis yra skurdus arba kitų augalų konkurencija labai didelė, todėl, kaip ir visi vabzdžiaėdžiai augalai, susigalvojo savitą būdą, kaip „duonos užsidirbti“.
Pasaulyje yra daugiau nei šimtas ąsotenių rūšių, paplitusių daugiausiai pietrytinėje Azijoje ir Malajų salyne. Nemaža jų dalis auginama namuose dėl savo dekoratyvių gaudyklių.
Skirtingų rūšių „beždžionių puodeliai“ būna labai įvairūs. Vieni – apvalūs kaip obuoliai ir raudonais šonais, kiti ištįsę lyg tūtos ir žali su violetinėmis dėmelėmis, dar kiti išplatėjusiu kaip trimitas gurkliu ir beveik juodi. Gaudyklės viršuje yra dangtelis, kuriuo augalas apsisaugo, kad lietus neprilytų – gaudykles jie užpildo vandeniu, kurį siurbia šaknimis.
Dalis rūšių paplitusios žemumose, kur auga beveik pastovioje +25 °C temperatūroje su šiek tiek vėsesnėmis naktimis. Kitos rūšys auga aukštumose, daugiau nei 1200 m virš jūros lygio, kur dienomis būna šilta, o naktimis temperatūra gali kristi ir ligi +5 °C. Bet visos ąsotenių rūšys auga ten, kur yra didelė aplinkos drėgmė ir kur žemė niekada neišdžiūsta, bet ir nėra užmirkusi.
Lietuvoje ąsoteniai irgi auga, tik būna įsikūrę ant palangių. Nors šiems vabzdžiaėdžiams reikalinga didelė aplinkos drėgmė, kai kurios rūšys, pavyzdžiui, sparnuotasis ąsotenis (Nepenthes alata) ir jo hibridai, gana gerai toleruoja sausą kambarių orą, ypač jei kasdien būna apipurškiami. Jei sąlygos jiems patinka, per metus gali ūgtelėti daugiau nei metrą, kiekvieną naują lapą pasidabindami žalsvu sprindžio dydžio ąsočiu.
Kurdami sau džiungles namuose galite įtaisyti ąsoteniui dekoratyvias kopetėles, šaką ar ištempti virvę, kad ši liana turėtų kur kabintis ir galėtų stiebtis aukštyn. Jei kada nuspręsite, kad augalas jau per didelis namams, o lubų kirsti nenorite, galite ąsotenio stiebą patrumpinti – jie gan lengvai su tuo susitaiko ir išleidžia naują viršūnę bei šonines atžalas. Nukirptais stiebo gabalais visuomet galima pasidalinti su giminėmis ir kaimynais – po kelių mėnesių pabuvę drėgnuose kiminuose jie įsišaknyja ir auga toliau.
Ąsoteniams tinkamiausia vieta namuose yra šviesi, bet negaunanti tiesioginių saulės spindulių. Vasarą šį augalą galima pakabinti lauke ant medžio šakos, kur gaus lietaus, išsklaidytos saulės šviesos ir pasigaudys grobio. Žiemą ąsotenių augimas dažnai sulėtėja, pradeda džiūti gaudyklės. To nereikia išsigąsti.
Priežastis – saulės trūkumas, sausas oras ir pasibaigęs gaudyklių „galiojimo laikas“, mat gaudyklės funkcionuoja apie 9 mėnesius, o paskui, pradėdamos nuo dangtelio, nudžiūsta su visu lapu.
Nusipirkus ąsotenį galima porą metų jo nepersodinti. Vėliau tam naudoti natūralių durpių, smėlio, perlito ir smulkintų kiminų arba tik natūralių durpių ir perlito mišinį, galima įmaišyti ir smulkios pušų žievės, naudojamos orchidėjoms. Durpės daigams arba daržovėms netinka, nes jose yra trąšų, o tręšti ąsotenių nerekomenduojama, geriau kartą per mėnesį įmesti gaudyklėn kokią musę ar dvi. Svarbu nepersistengti šeriant savo žaliojo plėšrūno, nes sotus ąsotenis – tingus ąsotenis, iš gero gyvenimo nustojantis auginti naujas gaudykles.
Be tinkamo vandens ir sistemingo laistymo režimo nebus gražios lianos. Vanduo turi būti minkštas (lietaus, sniego tirpsmo, distiliuotas, atvėsintas virintas ar filtruotas), tad dažnu atveju tiesiai iš vandentiekio vanduo netiks. Substratas visuomet turi būti drėgnas, bet negalima laikyti vazonėlio, įstatyto į vandenį – ąsotenis paprasčiausiai nupus.
Jei gaudyklės žalios, bet be skysčio, matyt, augalui yra per sausa. Tokiu atveju reikia į gaudykles pripilti bent trečdalį jų tūrio minkšto vandens, dažniau augalą purkšti, o gal ir dažniau palaistyti. Sausas substratas gana greitai pražudo ąsotenį, tad prieš išvykdami vasaros atostogų pasirūpinkite pastovia ąsotenio substrato drėgme.
Ąsoteniai – skirtalyčiai augalai. Tačiau auginami gyvenamosiose patalpose žydi retai. Todėl turbūt geriausias įrodymas, kad augalui pas jus patinka – jo žydėjimas. Ąsotenis išaugina ilgą žiedyną su šimtais mažų žiedelių. Sėklų vargu ar sulauksite (tam reikia, kad vienu metu greta žydėtų vyriškas ir moteriškas augalai), tačiau prieš draugus ir kaimynus bus galima pasipuikuoti egzotišku augintinio žiedynu.
Jei susigundysite nusipirkti ąsotenį, keli patarimai, kaip išsirinkti sveiką ir gyvybingą augalą:
1. Lapai turi būti žali, be juodų ir rudų dėmių pakraščiuose (tokios dėmės indikuoja šaknų problemas);
2. Stiebo viršūnė turi būti nepažeista, žalia ir su augančiais naujais lapukais;
3. Jei lapo gale esantis kotelis, iš kurio turėtų išaugti ąsotėlis, yra nudžiuvęs, augalas kurį laiką buvo per mažai laistomas, todėl tokį nusipirkus gali ilgai skursti ir neaugti;
4. Jei seniausių lapų gaudyklių viršus nudžiuvęs – nieko baisaus, tiesiog tie seni lapai po kurio laiko nukris;
5. Jei ąsotenis neturi nei vienos gaudyklės, gali būti, kad per žiemą visos nudžiūvo arba buvo gausiai patręštas – pirmuoju atveju gaudyklės užaugs ant naujų lapų, antruoju ąsotenis gali kelis metus sotus sėdėti ir gaudyklių neauginti.
