Gegužės mėnesio viduryje – pats obelų žydėjimas. Vaismedžiai, apsipylę nektaringų žiedų kekėmis – ir didelis džiaugsmas, ir tuo pačiu rūpestis, kad laiku jų žiedus apdulkintų bitės, nepakastų žiedų šalnos, o rudeniop galėtume džiaugtis gausia ant jų šakų sunokusių vaisių derliaus našta.
Gegužę sušilus orams, pirmieji sode pražysta vyšnių, persikų, abrikosų vaismedžiai, paskui slyvos, trešnės, kriaušės ir obelys. Taip pat vaiskrūmiai – serbentai, agrastai, avietės, valgomieji saumedžiai, šilauogės, uogakrūmiai – braškės, bruknės, spanguolės ir kt.
Bičių reikšmė sodų žydėjimo metu
Pasak Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) doc. Algirdo Amšiejaus, vaismedžiai, vaiskrūmiai ir uogakrūmiai yra kryžmadulkiai augalai, t.y. žiedadulkes iš vienų į kitų veislių žiedus turi pernešti bitės, vapsvos ar kiti vabzdžiai. Taisyklingi, stambūs, spalvoti, skanūs vaisiai užauga tik iš gerai apdulkintų žiedų, todėl žydinčiuose soduose ir uogynuose turi būti užtektinai bičių šeimų. Jei nėra apdulkintojų, tuomet vaisiai išauga kreivi, žymiai blogiau laikosi per žiemą (ypač obuoliai, kriaušės), netaisyklingos formos braškių uogos, ant raudonųjų serbentų kekės išauga tik 3 užmegztos uogos ir t.t.
„Daugiausiai vaisių užsimezga per pirmąsias tris žydėjimo dienas. Todėl bitės atvežamos žydėjimo pradžioje. Žydėjimas trunka vidutiniškai apie 5 dienas (priklausomai nuo metereologinių sąlygų), todėl svarbu tai padaryti laiku. Vienam hektarui obelų sodo ir visiems kitiems vaismedžiams reikia 2,5–3 bičių šeimų. Pavyzdžiui, ant vienos obels šakos ant sėklinio poskiepio turi būti 5–6 bitės, ant žemaūgės obelaitės šakos – apie 3 bites. Aviliai sode išdėstomi taip, kad bitės skristų skersai pagrindinių veislių vaismedžių juostų, nes paprastai jos daugiau skraido išilgai eilių ir nenoriai perskrenda į kitas eiles. Jei sodas didelis, aviliai išdėstomi kas 250 metrų, statomi taip, kad vieno avilio laka būtų prieš kito avilio laką, kad bitės geriau apdulkintų žiedus“, – pasakoja doc. A. Amšiejus.
Anot bitininko, vienam hektarui braškyno rekomenduojama apie 1,5 bičių šeimos, nes braškių žiedai stambūs. Vienam hektarui serbentyno – 2,5 bičių šeimų, nes serbentai anksčiau žydi, jų žiedų daugiau nei braškių, būna vėsiau ir tuo metu dar būna silpnos bičių šeimos. Jos pradeda skraidyti apie 11 val., o jau 12 val. vėl grįžta į avilį. Vienam hektarui avietyno – 4 bičių šeimų, nes avietės ilgiau žydi, gausiai išskiria nektarą.
Kai žydi sodai, bitės nenoriai lanko žiedus, vaismedžiai gali prasčiau užmegzti vaisius. Sodo augalus nuo vėjo gelbsti pasodintos užuovėjinės juostos iš aukštesnių medžių – eglių, beržų, liepų ir kt.
„Kai sode laikomos bitės, jokiu būdu nenaudokite cheminių apsaugos priemonių, nepurškite augalų, kad nepakenktų ir nesunaikintų bičių. Baigiantis žydėjimui, bitės išvežamos iš sodo, kad būtų galima laiku nupurkšti sodą, uogyną. Jei nėra galimybės atsivežti bičių į mėgėjų sodelius, tuomet reikia rūpintis atskrendančiomis kamanėmis ir laukinėmis bitėmis, jas globoti visą vasarą, tuomet jos atskris ir kitais metais“, – teigia specialistas.
Apsauga nuo šalnų
„Sodų žydėjimo metu kasmet būna šalnos, nešančios didesnius ar mažesnius nuostolius. Šis pavasaris yra vėlyvas, todėl manoma, kad stipresnių šalnų pavyks išvengti, tikriausiai jos bus nedidelės. Daugiau kaip 10 proc. obuolių derliaus sunaikina žaliojo butono stadijoje minus 4 laipsnių temperatūroje, rausvojo butono minus 3, o gausiausio žydėjimo minus 2–3, augančių užuomazgų minus 2,5 laipsnių šalnos“, – pasakoja LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas dr. (HP) Nobertas Uselis. Šalnos padaro daugiau žalos slėniuose, lomose, virš durpininių ar smėlio dirvų, kur nenupjauta žolė ar apžėlę pomedžiai. Nuo šalnų saugoma įvairiais būdais: purškiama vandeniu, šildomas ar maišomas oras.
Vandeniu purškiama nepertraukiamai, reikia daugiau vandens. Purškiant vandeniu, apsaugoma nuo minus 7 laipsnių šalnų. Tuo tikslu specialios laistymo sistemos įrengiamos virš vainikų. Purškiama čiurkšliniais purkštuvais, kurių pristatoma po 25-30 vnt./ha. Per valandą purkštukas turi išpurkšti po 1,2-1,5 m3 vandens. Sodui apsaugoti per vieną valandą reikia apie 30 m3/ha vandens, o nuo šalnos pradžios iki pabaigos – 150-210 m3/ha.
Per šalnas labiau atšąla arčiau žemės esantis oro sluoksnis, o virš medžių paprastai būna teigiama temperatūra. Todėl maišant orą iš aukštesniųjų sluoksnių žemyn, irgi apsaugomi žiedai bei užuomazgos nuo šalnų. Tam tikslui sode pastatomi 10 metrų aukščio stiebai su viršuje besisukančiomis mentėmis arba reaktyviniais varikliais. Vienas įrenginys apsaugo iki 5 hektarų sodo plotą.
Pasak specialisto, mažesniuose soduose kartais uždegami dujiniai ar skysto kuro degikliai. Sodus dūminti verta tik nuo labai mažų šalnų, o dėl oro teršimo tai geriau nenaudoti. Reikėtų 1 hektaro plote uždegti 60-100 laužų ir dūminti per visą šalnos laiką toksinių junginių neišskiriančias medžiagas (šiaudus, šieną, sausą mėšlą, šakas). Sode nuo dūmų oro temperatūra pakyla iki 1,5 laipsnių.
Šalnų poveikį soduose sumažina dirvos drėkinimas, nes tuomet šiluma geriau pakyla iš gilesniųjų dirvos sluoksnių.
Priežiūra po žydėjimo
„Žydėjimo metu ar baigiantis žydėjimui galutinai išryškėja nušalusios ir nuo ligų (pavyzdžiui, vyšnių nuo kokomikozės) nunykusios vaismedžių šakos, – pastebi ASU Agronomijos dekanas doc. Viktoras Pranckietis. Jos jau nevegetuoja, nes indai užsikimšę ir nemaitina šaknų (genint žiemos pabaigoje tai dar visiškai būna aišku), todėl būtina iškirpti. Kartais nušąla ir visas vaismedis, tuomet nereikia skubiai jo šalinti, bet palaukti iš apačios atželiančių ūglių.
Po žydėjimo, vainiklapiams krintant kuo skubiau reikia nupurkšti vaismedžius nuo ligų ir kenkėjų.
Mokslininkas primena, kad vaismedžiams nuo žalingų organizmų naudotinos tik tokios augalų apsaugos priemonės, kurios nekenksmingos ar mažai kenksmingos naudingiems vabzdžiams ir grobuoniškoms erkėms.
Nepamirškime vaismedžių ir vaiskrūmių patręšti azotinėmis trąšomis – amonio salietra, vienam medeliui ar uogakrūmiui 30-50 gramų išbarstyti šaknų zonoje“.
Pasak doc. V. Pranckiečio, sėkmingam vaismedžių augimui teigiamą įtaką turi pomedžių mulčiavimas. Tai išsaugoja dirvos struktūrą ir drėgmę, papildo maisto medžiagomis. Mulčiai gali būti organiniai – mėšlas (geriausia perpuvęs), durpės, pjuvenos, medžių žievės, nupjauta vytinta žolė ir neorganiniai – audeklai, plastiko plėvelės.
