Dirvos mulčiavimas – nuo seno daržininkystėje naudojamas agrotechninis metodas, trukdantis veistis piktžolėms, saugantis dirvą nuo išdžiūvimo ir šalnų, o kartu papuošiantis gėlyną ar alpinariumą. Mulčias būna dviejų tipų: organinės kilmės – šviežiai nupjauta žolė, nukritę lapai, medžių žievė, spygliai, durpės, riešutų kevalai; neorganinės medžiagos – skalda, keramzitas, žvyras.
Organinis mulčias suaktyvina bakterijų veiklą ir taip sumažina azoto kiekį, todėl reiktų patręšti azotinėmis trąšomis.
Mulčias gali pakeisti agrocheminę dirvos sudėtį, jos rūgštingumą. Spygliai, žievė, rūgščios durpės rūgština. O kalkinga skalda ir žvyras tinka alpinariumams, kur dažnai sodinami šarminę terpę mėgstantys augalai.
Mulčias atlieka daug funkcijų:
leidžia džiaugtis tvarkingais želdiniais;
sutaupo daug laiko;
neleidžia plisti piktžolėms;
teigiamai veikia augalų šaknų sistemą;
puikiai laikosi drėgmė, todėl nereikia dažnai laistyti;
pūdamas mulčias praturtina dirvožemį humusu;
galima naudoti gaminant substratą, rūgščią dirvą mėgstantiems augalams;
padeda greičiau ir sėkmingiau prigyti naujai pasodintiems augalams.
Panaudojimas
Galima:
užpilti vaikų žaidimų aikšteles;
padengti plotus, kuriuose nenori augti dekoratyviniai augalai;
pamulčiuoti atskirus augalus, gyvatvores;
žiemai užpilti augalų šaknis, mulčias apsaugo nuo stiprių šalčių.
Prieš mulčiuojant reikia išravėti piktžoles, supurenti, palaistyti. Rekomenduojama mulčiuoti augalus 5 – 10 cm sluoksniu, takams reiktų apie 10 cm, vaikų aikštelėms – 10 – 15 cm.
