Dideli medžiai sklypui suteikia išskirtinio žavesio, todėl visuomet smagu juos išsaugoti, puoselėti. Bet ir taikytis prie jų tenka…
Kitokia perspektyva
Sodas su dideliais medžiais – tai unikali galimybė sukurti ypatingą, išskirtinį kraštovaizdį. Jie didingi, užgožia gremėzdiškus ir nedailius statinius, suteikia sklypui kitokią perspektyvą ir erdvės pojūtį. Anksčiau buvo manoma, kad dideli medžiai dekoratyviausiai atrodo augdami grupelėmis, dabar vis dažniau linkstama pamėgdžioti japoniškų sodų stilių, kuriam būdingas minimalizmas: užtenka vienintelio medžio – ir vaizdas pasikeičia. Medžiai dekoratyviai atrodo tiek atviroje vejoje, tiek šalia pastato sienos, tiek prie takelio vingių, suolų ar kitų mažųjų statinių. Taip pat jie gali atskirti kelias zonas sklype, o metamas šešėlis per vasaros karščius tampa tikra atgaiva. Kita vertus, ir išskirtinius savo poreikius jie linkę deklaruoti pernelyg nesikuklindami, nuolat bandydami užimti kuo didesnį plotą tiek žemėje, tiek virš jos, ir nelabai noriai įsileisdami kaimynus.
Labai dažnai medžiai užima gerokai daugiau vietos, nei galima įtarti juos sodinant.
Tapybiška gėlių mozaika
– Paunksmėje po medžio laja įrengti gėlyną ne taip ir paprasta. Visų pirma, tenka rinktis tik tuos augalus, kurie išgyvena gaudami mažai saulės šviesos. Dažniausiai tokių gimtinė – miškas, todėl jie įpratę prie derlingos ir šiek tiek rūgščios dirvos.
– Jei šešėlį meta tankios eglės, po jomis išgyvena nebent europinės pipirlapės.
– Ten, kur šviesos šiek tiek daugiau, gerai jaučiasi paprastieji kiškiakopūsčiai, kelminiai paparčiai, o šiek tiek šviesesnėse proskynose gali augti neužmirštuolės, tamsiosios plautės, paprastieji blužniapaparčiai, epimedžiai, kvapiosios krunės. Melsvėms tokios vietos taip pat tinka, ir miškų gyventojai paparčiai natūraliai prisitaiko gyventi po medžiais. Tiesa sakant, tuo lengvą paunksmę mėgstančių augalų sąrašas nesibaigia – jį papildo šliaužiančiosios žiemės, astilbės, sinavadai, astrantijos, baltašaknės, čėrai, šliaužiančiosios vaisginos.
– Po lapuočiais tinka sodinti raktažoles ir svogūnines gėles: narcizus, scyles, žydres. Pavasarį, kol medžiai dar nesulapojo, jos puošia sodą spalvingais žiedais.
– Pavėsingos vietos, apsodintos daugiamečiais augalais, atrodo labai natūraliai ir vaizdingai – ypač
dekoratyviai šviesos ir šešėlių žaismę pakartoja margalapiai augalai.
– Originalios lapų faktūros ir įdomios formos augalai gali tapti gėlyno po medžiais akcentu. Galima derinti kontrastingas faktūras – tarkim, kaimynystėje auginti melsves plokščiais dideliais lapais ir nėrinius primenančius paparčius. Sodrūs tamsiai žali bergenijų lapai – puikus ažūrinių astilbių lapų ir žiedų fonas, o pusapvaliai plokšti europinių pipirlapių lapai pabrėžia narcizų žiedų švelnumą ir trapumą.
– Pavėsingose vietose augančios gėlės retai išsiskiria ryškiaspalviais puošniais žiedais – paprastai šie būna smulkūs, baltų ar subtilių pastelinių atspalvių, bet tokie kaip tik geriau išryškėja prieblandos dengiamuose sodo kampeliuose.
– Po medžiais auga ne tik žoliniai augalai, bet ir krūmai. Kaip ir natūraliomis sąlygomis, kur pamiškės kontūras primena burę, krūmeliai sukuria išbaigtą gamtos paveikslo harmoniją. Be to, jie paslepia neišvaizdžius medžių kamienus.
Po medžiais paprastai nėra ryškių spalvų, tačiau galima mėgautis neįprastu šviesos ir šešėlių žaidimu, nepakartojamu lapų išraiškingumu ir subtiliu pastelinių atspalvių žiedų žavesiu.
Kas kam kenkia
Svarbu ir tai, po kokiais medžiais tenka kurti gėlynams tinkamas sąlygas. Prasčiausias variantas – eglės, beržai ir liepos. Eglė meta labai tamsų ir didelį šešėlį, jau nekalbant apie tai, kad pro jos vainiką net lietaus vanduo nepasiekia žemės. Beržas, atvirkščiai, šviesą nedaug teužstoja, tačiau labai sausina žemę dvigubai didesniame plote, nei dengia jo vainikas. Liepa derina abu šiuos neigiamus poveikius – ir pavėsis didelis, ir vanduo nepermerkia, ir drėgmę išsiurbia. Kiti medžiai augalams trukdo mažiau. Po ąžuolu gan tamsu, tačiau žemė nuolat drėgna ir derlinga. Klevo metamas šešėlis tamsesnis, tačiau jo šaknys ne taip išsikerojusios ir nedžiovina dirvos, o vainikas praleidžia lietaus lašus. Pušis apskritai išskirtinė – ji niekada rimtai neužstoja saulės apačioje augančioms gėlėms. Uosiai saulės neužstoja, bet išsiurbia daug vandens, be to, jie linkę leisti gausias ataugas.
O kad gėlynas nepakenktų medžiams, nereikėtų purenti dirvos arti kamieno, juo labiau užpilti jo žemėmis – derlingą substratą verčiau berti tolėliau. Gėlynams skirtas vietas galima atskirti plastikine juosta (ne aukštesne nei 15 cm), palikus tarpus ten, kur išsikerojusios stambios medžių šaknys. Tai trukdo išplisti tokiems augalams kaip pakalnutės, bruneros, paparčiai.
Veja po lapija
Po tankiais medžiais auginant veją scenarijus dažnai būna toks: pirmaisiais metais žolė tanki ir žalia, antraisiais ji retėja ir blykšta, trečiaisiais kai kur ir visai nunyksta. Taip atsitinka todėl, kad vejai po medžiais trūksta saulės šviesos. Jei veja auginama po lapuočiais, problema tik ši, jei po spygliuočiais – prisideda dar viena. Krintantys spygliai rūgština žemę – tai pražūtinga daugeliui vejos žolių. Taip jau gamtos sutvarkyta, kad, kol veja dygsta, žolės pasižymi ypatingu atsparumu pavėsiui, bet vėliau be saulės jos nebeįstengia leisti ūglių ir subrandinti gyvybingų sėklų. Kita vertus, ir maistingų medžiagų naujai pasėtoje vejoje būna daugiau, o vėliau jų ima stigti. Taigi, ką daryti, ar po medžiais palikti pliką žemę? Sprendimas vienas – rinktis žolių mišinius, skirtus pavėsingoms vietos: galėsite turėti gražią vėją ir esant šviesos stygiui. O pliktelėjusiose vietose teks kasmet užberti sėklų, pilti trąšų, laistyti. Dar viena išeitis – po medžiais nesėti vejos, o priberti skiedrų ar žievės. Juk tanki veja trukdo lepokų medžių šaknims maitintis ir normaliai vystytis. Kita vertus, lapuočiams medžiams nepatinka, kai dirvos paviršius nuo sausros pasidengia pluta – dar ir dėl to jį reikia mulčiuoti arba po medžiu žemę purenti.
Formavimo ypatumai
– Suaugę medžiai sunkiai pakelia genėjimą, bet, kol jie dar gana jauni, tai daryti galima – bus vešlesni, dekoratyvesni.
– Vasaros pabaigoje, kai lapuočiai nustoja sparčiai augti, galima pašalinti susiraizgiusias pernelyg tankias šakas. Atsargiausiai genėti reikėtų beržus ir dekoratyvias obelis, vyšnias, slyvas.
– Jei lapuočių ar šviesą mėgstančių spygliuočių (pavyzdžiui, pušų) laja formuojasi pernelyg žemai, ją reikia pakelti – kasmet nupjaunama po kelias apatines šakas.
– Kai kurie spygliuočiai – eglės, kėniai, cūgos – neturėtų būti formuojami be didelės būtinybės, o tujos, atvirkščiai, genėjimui pakančios. Reikėtų atminti, kad daugelio spygliuočių šakos nukirpus viršūnę nudžiūsta.
Į kitą vietą
Pasodinti medį yra viena, o parinkti jam tinkamą vietą – kita… Kartais laikui bėgant pasikeičia mūsų supratimas apie kraštovaizdžio formavimą ir norime daug ką daryti kitaip. Į kitą vietą galima persodinti beveik žmogaus aukščio medžius. Reikėtų iškasti augalą taip, kad išliktų žemių gniužulas aplink šaknis – nebus prarastas kontaktas su dirva. Prie augalo kamieno neišraukite žolių, nes velėna sutvirtina šaknų gniužulą. Negalima persodinti medžių, kai jie sparčiai auga. Taigi jau dabar – nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos – galima keisti medžių vietą. Rudeniop pirmiausia persodinkite pušis. Kad jos prigytų, reikia šiltesnio oro, tinkamiausia antra rugpjūčio pusė. Beje, spygliuočiai prasčiau ištveria persodinimą nei lapus metantys augalai.
Įprasta medžius sodinti tokiame pat gylyje, kokiame augo anksčiau: šaknies kaklelis turi būti viename lygyje su žemės paviršiumi. Tiesa, spygliuočius galima sodinti ir šiek tiek giliau. Kad medis dekoratyviai atrodytų, labiau išsišakojusią dalį reikėtų atsukti į mažiau apšviestą pusę – greičiau suvienodės šakų vainikas. Jei bus matoma tik viena pusė, sodinkite taip, kad tai būtų gražesnioji.
Daugiau kraštovaizdžio idėjų nuo gegužės mėnesio ieškokite žurnalo „Mano namai“ leidinyje „Aplinka.
