Dabar sodai ir gėlynai tarsi nurimsta, tačiau būtent nuo sodininkų priklauso, kokį grožį regėsime pavasarį. Spalis ir lapkritis – vieni svarbiausių mėnesių, ruošiant augalus poilsiui ir dirvą sode naujam sezonui. Patyrusi gėlių entuziastė Eglė Granickienė, tinklaraščio „Supa miškas ir vanduo“ kūrėja įsitikinusi, kad rudenį sode ir gėlyne tikrai yra ką nuveikti, o dabar įdėtas darbas rezultatais pradžiugins pavasarį.
Eglė mini, kad rinkdamasi augalus, visada pasidomi, kaip jie atrodys nužydėję ir renkasi tokius, kurie palieka dailias sėkladėžes ir išlaiko struktūrą net per žiemą.
Vienos iš tokių gumbenės, kemerai, ežiuolės, patagoninės verbenos. Tai tarsi tylus gėlių žydėjimo tęsinys šaltuoju metų laiku. Net kai spalvos išblunka, jų formos suteikia gėlynui charakterio“,– pasakoja pašnekovė.
Taip pat skaitykite:
Gėlynas – poilsio oazė
Pašnekovės nuomone, gėlynas turi ne tik džiuginti akį, bet ir būti vieta, kur galima pailsėti. Pirmąjį savo didelį gėlyną ji kūrė kaip poilsio oazę – „paslaptingą ir ramybės kupiną erdvę, apsuptą kvapnių, drugelius viliojančių augalų“.
„Tokią meditatyvią atmosferą galima susikurti net ir mažame kieme, tereikia pagalvoti apie augalų spalvas, kvapus ir jų išsidėstymą erdvėje“,- sako Eglė,– man labai pasiteisino žiemos periodu ir anksti pavasarį gėlyną papildanti mažoji architektūra – metaliniai obeliskai, meno dirbiniai, mažosios skulptūros.
Pavasarį, kai gėlynai tik bunda, tokie akcentai sukuria išskirtinę atmosferą, suteikia erdvei gyvybės net be žiedų“.
Natūrali apsauga nuo ligų ir piktžolių sode
Savo ūkyje moteris vadovaujasi natūralumo principu. Ji sako, kad daugelį problemų galima išspręsti be chemijos – tiesiog protingai parinkus augalų kaimynystę.
Rožes visada auginu tarp kitų augalų – kai jas supa gėlių įvairovė, jos mažiau serga ir mažiau kenčia nuo kenkėjų. Monokultūra dažnai silpnina augalus, o natūrali įvairovė stiprina visą gėlyną,– atskleidžia gėlininkė.
Kita Eglės sėkmės paslaptis – mulčiavimas. Žolė, švarūs šiaudai ar smulkinti medžių lapai ne tik pagerina dirvožemį, bet ir padeda išlaikyti drėgmę, slopina piktžoles. „Jei augalai mėgsta mulčiavimą – taip ir darau. Tai viena paprasčiausių, bet efektyviausių priemonių“, – sako ji.
Taip pat laistymo sistema taškiniam lašeliniam laistymui tiesiai į šaknis, nes šiltnamyje tada daug mažiau piktžolių aplink, ir jokio vargo su laistytuvais. Nemanau, kad tai gudrybės, bet tikiu, kažkam bus naudinga.
Šiltnamyje Eglė įsirengė lašelinio laistymo sistemą, kuri padeda taupyti laiką ir vandenį. „Kai vanduo teka tiesiai į šaknis, aplink būna mažiau piktžolių ir nereikia vargti su laistytuvais. Atrodo smulkmena, bet labai palengvina darbą“,– savo atradimais dalinasi pašnekovė.
Rudens darbai sode – sodinimo ir dirvos atgaivinimo metas
Ruduo daugeliui atrodo kaip poilsio metas, tačiau iš tikrųjų tai vienas darbingiausių laikotarpių sode.
Atvėsus orams yra idealus metas sodinti medžius, plikašaknes rožes, bijūnus ir kitus augalus iš vazonų.
Dabar daugelis augalų nebeaugina lapų ir žiedų, todėl visos jėgos keliauja į šaknis. Dirva dar šilta, o lietus užtikrina drėgmę – tokie augalai pavasarį auga stipresni ir vešlesni“, – aiškina gėlininkė.
Spalis-lapkritis, anot Eglės taip pat yra puikus metas dalyti daugiamečius augalus ir atnaujinti gėlynus. Ji pataria nepamiršti ir komposto: nukritusius medžių lapus galima susmulkinti ir įterpti į dirvožemį arba kompostuoti – tai natūrali trąša, kuri pagerina žemės struktūrą.
„Šiuo metu dar renku kai kurių gėlių sėklas – gvaizdūnių, pelėžirnių, aguonų. Netrukus ūkelyje bus išskintos paskutinės gėlės, nurinktas derlius, o žemė suariama, kad pailsėtų iki pavasario“, – pasakoja ji.
Taip pat ji siūlo daugiamečius augalus tręšti rudeninėmis trąšomis.
Šiltnamis – dar ne miegui
Kol lauke augalai minga, šiltnamyje, pasak gėlininkės, dar „verda gyvenimas“. „Paskutinis derlius dar skinamas, bet netrukus šiltnamį teks sutvarkyti: išvalyti, nuplauti žaliuoju muilu, dezinfekuoti.
Po to pasėju garstyčių – jos puikiai tinka kaip žalioji trąša, padedanti atkurti dirvos gyvybingumą“,– sako žinovė.
Tokie darbai ne tik padeda išsaugoti tvarką, bet ir tampa savotišku ritualu, žyminčiu sodo metų ciklo pabaigą. Gėlininkė šypteli – nors spalis ar lapkritis dažnai vadinami pabaigos mėnesiais, tai atvirkščiai, yra pasiruošimas naujam sezonui.
