Šliužai – turbūt retas daržininkas apie šį moliuską galėtų pasakyti ką nors gero. Esant gausiam šių kenkėjų būriui, jie kruopščiai niokoja derlių ir jeigu daržininkai nesiima priemonių, rudens derlius gali būti ženkliai skurdesnis. Tačiau priemonių kovai su jais yra, ir nemažai – reikia tik pasirinkti. Faktais apie šliužus ir priemonėmis kaip nuo jų apsaugoti augalus, pasidalino Sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų apsaugos laboratorijos specialistas dr. Rimantas Tamošiūnas.
Kenkėjas. Ir sraigės, ir šliužai priskiriami tam pačiam – moliuskų tipui, pilvakojų klasei. Gera žinia ta, kad tik menka dalis iš visų Lietuvoje esančių moliuskų rūšių gyvena šalia žmogaus ir minta jo auginamais augalais. Absoliuti dauguma Lietuvoje aptinkamų pilvakojų moliuskų gyvena, maitinasi, dauginasi savo natūraliose buveinėse – vandens telkiniuose, miškuose – paklotėje ar ant medžių, krūmų, kelmų, pamiškėse, pievose. Net ir dažniau pasitaikančios žmogaus kaimynystėje sraigės – raiboji sraigenė (Cornu aspersum), vynuoginė sraigė (Helix pomatia), baltalūpė dryžė (Cepaea hortensis), taškuotoji arianta (Arianta arbustorum) nėra tokios žalingos, kaip šliužai.
Pačiais pavojingiausiais iš jų yra laikomi dirvašliužinių (Agriolomacidae) šeimai priklausantys šliužai – tinklinis dirvašliužis (Deroceras reticulatum), judrusis dirvašliužis (Deroceras laeve) ir dvi arioninių (Arionidae) šeimai priklausančios invazinės rūšys – rudasis arionas arba smalžys (Arion rufus) bei luzitaninis arionas (smalžys) (Arion lusitanicus). „Lietuvoje yra užfiksuota atvejų, kai masiškai išplitę dirvašliužiai visiškai sunaikino didelius rapso pasėlių plotus. Didžiulę grėsmę tiek žmonių auginamiems augalams, tiek mūsų vietinėms ekosistemoms kelia rudasis, o ypač – luzitaninis smalžiai. Šios rūšys yra pietinių Europos kraštų gyventojai, žmogaus pagalba išplitę po visą Europą.
Užregistruoti jų antpuoliai daržuose, kai masiškai nugraužiami beveik visi daržo augalai. Šie gyviai pavojingi ir tuo, kad ekologine prasme yra labai agresyvūs, gali misti ir negyva augaline medžiaga, ir gyvais augalais ir kitų šliužų gaišenomis“, – teigia specialistas.
Požymiai. Kaip atpažinti, kad darže augalus nugraužia šliužai? „Paprastai šliužai maitinasi naktį, kai būna didelis oro drėgnis ir iškrenta rasa. Dieną šliužai paprastai slepiasi tankesniuose augmenijos sąvašynuose, krūmuose, gyvatvorėse ar po įvairiais ant žemės gulinčiais daiktais – lentomis ir panašiai. Todėl būna ne visada paprasta juos pamatyti. Šliužai judėdami palieka po savęs gleivių pėdsaką ir tokį paliktą pėdsaką dažnai galima pamatyti ant augalų stiebų ar lapų, o kartais ir ant grunto. Šliužai augalų lapų, stiebų audiniuose išgraužia netaisyklingas skyles, o jaunus daigus gali visiškai nugraužti ir negrįžtamai pražudyti“, – pasakoja pašnekovas.
Jis taip pat priduria, kad, atsižvelgiant į šliužų gebėjimą gausiai daugintis, jų visiškai išnaikinti nepavyks jokiais metodais, todėl pagrindinės apsaugos priemonės turėtų būti nukreiptos siekiant apsaugoti jautriausius augalus ar jų dalis – daigus ar jaunus ūglius. Veiksmingiausia apsauga nuo šliužų gali būti užtikrinta derinant eilę įvairių metodų – naudojant tiek ekologiškas, tiek chemines priemones.
Apsaugos priemonės be chemijos
Slėptuvių suradimas. Šliužai dienos metu paprastai būna neaktyvūs ir tūno įvairiose slėptuvėse – po akmenimis, lentomis, nuokritomis ir panašiai. Todėl visų pirma reikia tokias potencialias buveines surasti, kurias įmanoma – pašalinti, o kurių neįmanoma pašalinti – ten statyti gaudykles ar bandyti rinkti mechaniškai. Kuo mažiau bus tinkamų slėpimuisi buveinių, tuo lengviau bus aptikti šliužų sankaupas. Taip pat, jautriausius šliužams augalus sodinti kaip įmanoma toliau nuo tokių buveinių.
Gaudyklės. Galima išdėstyti įvairių tipų gaudykles tose sodo ir daržo vietose, kur didžiausia šliužų antpuolių ar pasireiškimo tikimybė arba aplink jautriausius antpuoliui augalus. Gaudykles galima pirkti sodininkams skirtose parduotuvėse pagamintas pramoniniu būdu arba pasidaryti patiems. „Gaudyklės gali būti įvairios – tai gali būti apversti vazonai ar išskobtų melionų pusės – po jais naktį susirinks daug šliužų, kuriuos dieną reikia surinkti ir sunaikinti. Tai pat gana veiksminga gaudyklė – vidutinio dydžio lentą pakelti ant 2,5–3 cm atramų – po šiomis lentomis susirinks daug šliužų. Tokias gaudykles reikia apžiūrėti ir šliužus rinkti kiekvieną dieną. Patartina naudoti gumines pirštines, jei jaučiate šleikštumą liesdamiesi prie šių gyvių. Šliužus humaniškai sunaikinti galima sudedant juos į kibirą su muiluotu vandeniu, o kai šliužai nugaišta, paprasčiausiai juos išpilti į komposto krūvą“, – pataria R. Tamošiūnas.
Taip pat galima naudoti gaudykles su kvapiaisiais jaukais. Šios gaudyklės turėtų būti gilūs indai su vertikaliomis sienomis (pavyzdžiui, nupjautas plastikinis butelis), kurie beveik lygiai su kraštais įkasami į žemę. Šis indas bent iki pusės užpildomas alumi, arba kitu lengvai besifermentuojančiu skysčiu – cukraus, vandens ir mielių tirpalu. Taip pat, pageidautina, kad indas turėtų bent kažkokį dangtelį, kuris pristabdytų skysčio išgaravimą. Šios gaudyklės nėra labai efektyvios, kadangi pritraukia šliužus tik iš gana nedidelio nuotolio. Be to, nėra patogu iš skysčio iškrapštyti negyvus šliužus, o skysčio atsargas reikia vis papildyti kas kelias dienas.
Kai kuriose, sodininkų reikmenų parduotuvėse galima nusipirkti pramoninių būdu pagamintų šliužų gaudyklių, kurių konstrukcija tokia, kad šliužai patekę į jį nebesugebėtų iššliaužti. Šios gaudyklės pardavinėjamos iš karto su kvapiuoju jauku, tereikia gaudyklę išpakuoti, išdėti į ją jauką ir įkasti į žemę.
Rinkimas. Toks metodas galbūt nėra labai malonus, tačiau gana efektyvus, jei atliekamas reguliariai, būdas sumažinti šliužų populiaciją. „Pradžioje rinkti reikėtų kiekvieną naktį, o vėliau, kai populiacija gerokai sumažėja, galima rinkti kartą per savaitę. Kai buvo minėta, reikia lokalizuoti tinkamiausias šliužams slėptis vietas. Vakarop šalia tokių vietų reikia gausiai prilieti vandens. Saulei nusileidus, apsiginklavus žibintuvėliu ir kibiru su muiluotu vandeniu ar plastikiniu maišu, tose vietose surinkti susirinkusius šliužus“, – patarimais dalijasi specialistas.
Užtvarai. Siekiant apsaugoti jautriausius šliužams augalus, juos galima aptverti užtvarais. Jie gali būti kelių tipų. Lengviausiai prižiūrimais ir efektyviausiais laikomi vario skardos skydai ar užvarai. Manoma, kad šie skydai yra veiksmingi dėl to, jog varis reaguoja su šliužų išskiriamomis gleivėmis ir sukelia nervų sistemos sutrikimą, analogišką elektros šokui. Tokios užtvarėlės turėtų būti bent 10 cm aukščio ir jas išdėstant, reikėtų dalį jų įkasti kiek giliau į žemę, idant šliužai neprasiskverbtų pro apačią.
Vario folija. Ji naudinga, pavyzdžiui, jei auginate daržoves pakeltose dėžėse – tokiu atveju tereikia apjuosti šia folija visos dėžės kraštus. Taip pat folija galima apjuosti ir vaismedžių kamienus. Tokia apsauga išlieka veiksminga keletą metų.
Dar vienas būdas sudaryti užtvarą šliužams – norimas apsaugoti daržo dalis apjuosti sausų pelenų ar vermikulito juostomis. „Jos turėtų būti apie 2,5 cm aukščio ir apie 7 cm pločio. Pelenų juostos tampa neveiksmingos po stipresnio lietaus, todėl priežiūra gana sudėtinga. Vermikulito savybė – atstumti drėgmę, todėl ši priemonė gerokai veiksmingesnė. Be to, vermikulito laisvai galima nusipirkti dideliuose statybinių medžiagų prekybos centruose“, – pataria R. Tamošiūnas.
Palankių sąlygų natūraliems šliužų priešams sudarymas. Šliužai turi gana daug natūralių priešų, kurie jais minta, tačiau ypatingai dideliu apetitu šliužams pasižymi ežiai. Tad reikėtų stengtis, kad jūsų kaimynystėje apsigyventų šeimynėlė.
Cheminės apsaugos priemonės
Lietuvoje neprofesionaliems naudotojams yra registruotas cheminis preparatas šliužų ir sraigių kontrolei – Ferramol. Tai – moliuskocidas, naudojamas uogynų, lauko ir uždaro grunto daržovių bei dekoratyvinių augalų apsaugai nuo šliužų ir sraigių. Šio preparato veiklioji medžiaga – geležies fosfatas, kuris yra toksiškas šliužams ir sraigėms.
„Paragavę moliuskocido, po kelių valandų jie nustoja ėsti ir pasitraukia į savo slėptuves, kur nugaišta. Preparatas granulių pavidalo. Šias granules reikia tolygiai paskleisti tarp augalų, norma – 2,5 –5 g kvadratiniam metrui. Naudoti reikėtų pradėti nuo šliužų pasirodymo. „Reikėtų atkreipti dėmesį, kad maksimalus apdorojimų šiuo preparatu skaičius – 4 kartai pers sezoną. Tad po kiekvieno apdorojimo šiuo preparatu, reikėtų palaukti, kol neliks grūdelių ir tik tada naudoti vėl, žinoma, jei dar likę šliužų“, – teigia R. Tamošiūnas.
