Ilga eile nusidriekę sublokuoti keliaaukščiai kotedžai ir nedidukai kiemeliais priešais juos – tipiškas Vilniaus naujųjų rajonų peizažas. Tačiau netipiška tokio būsto šeimininkų svajonė – šalia namų turėti sodą, kuris taptų atgaiva sielai, vieta meditacijai ir galimybe džiaugtis natūralia gamta. Labai ribotoje erdvėje – šešiolikoje kvadratinių metrų – įkurtas miniatiūrinis japoniškas sodelis šią svajonę pavertė realybe.
Japoniško sodo siužetas kuriamas iš kelių pagrindinių elementų: svarbiausi yra akmenys ir vanduo, šalia jų komponuojami medžiai ir kiti augalai. Projekto autoriams teko didelis iššūkis – mažame sklype juos prasmingai suderinti. Ribotą erdvę būtina vizualiai išplėsti – tačiau ji turi likti jauki. Kiekviena detalė privalo išryškėti – bet ir atitikti japoniško kraštovaizdžio koncepciją, pripildyti sodą tylaus gamtos simfonijos skambesio.
Akmenys formuoja sodo erdvę: vieni yra svarbiausi akcentai, kiti tampa fonu įvairiems kraštovaizdžio dizaino sprendimams. Japoniškame sode natūralūs akmenys laikomi meno kūriniais, tad čia išryškinamas kiekvieno jų unikalumas, preciziškai derinamos spalvos, formos ir tekstūros – kompozicija turi skleisti ramybę ir pakerėti harmonijos pojūčiu. Akmuo, kuriame įrengtas baseinėlis, yra išskaptuotas, o šalia esantis – natūralus, pačios gamtos sukurtas, bet parinktas taip, kad ant jo būtų patogu sėdėti. Ant šalia suformuoto kalnelio pasodinti skroblas, stefanandra, kalninis serbentas ‘Schmidt’, prie akmens, skirto prisėsti ir mėgautis rytine kava, baltai žydi ir svaigiai medumi kvepia pajūriniai laibeniai, priekyje įkomponuotos melsvės.
Miniatiūrinis baseinėlis, išskaptuotas akmenyje, suteikia sodo dizainui prasmės: vanduo ir samtelis skirti nusiplauti rankoms (pagal japonų tradiciją – prieš arbatos ceremoniją).
Japoniškame sode nėra nieko atsitiktinio. Bambukų stiebų kompozicija virš vandens simbolizuoja greitą laiko tėkmę. Pamerkti sezoniniai žydintys augalai įprasmina tvenkinio idėją, o ir atrodo labai gražiai!
Pagal pirminį planą kertinis tako akmuo (Japonijoje ant jo paliekamas apavas prieš einant į namus) buvo labai masyvus, tad kilo techninių problemų jį panaudoti. Jos išspręstos supjausčius plokštę į tris dalis, o tarpus išgrindus apvalainais akmenukais, kurių takas toliau nuvinguriuoja ir namo link, ir prie sodo vartų.
Nors miniatiūrinį sodą iš abiejų pusių supa kaimyniniai kiemai (atrodytų, čia daug vizualaus „triukšmo“), kraštovaizdžio dizaino elementai sukomponuoti taip, kad prikausto visą dėmesį – juos apžiūrinėdamas gali visiškai atsiriboti nuo aplinkos. Sodą puošia kuklios gėlės, augalai parinkti taip, kad neužgožtų kitų kraštovaizdžio detalių. Vešli lapija ir ryškiaspalviai žiedai prieštarautų rytietiškai koncepcijai, nes vargintų akis ir jauktų mintis. Sodui būdinga nedidelė augalų įvairovė, pirmenybė teikiama tiems, kurie prisitaikę prie mūsų klimato. Japoniškame sode auga lanksvų, pachisandrų, stefanandrų, kalninių serbentų krūmeliai. Projekto autoriai vengė „pritemptų“, šiek tiek kičinių eksperimentų su egzotiniais augalais, parinko tik tokius, kurie tarsi patys prašyte prašėsi į japonišką sodą – pavyzdžiui, japoninė baltoji pušis. Natūralumo koncepciją įtvirtina augalai iš miško – kiškiakopūsčiai, žemuogės, samanos.
Samanomis apaugę akmenys tiksliai kopijuoja gamtos siužetą.
Arčiausiai namo išskirtinėje vietoje pasodinta japoninė baltoji pušis – savo gimtinėje šis medis yra dvasios tvirtybės simbolis.
Sodas sukurtas tik šiemet, todėl kol kas želdynai nėra suvešėję taip, kaip tai neišvengiamai nutiks metams bėgant. Vis dėlto, siekiant išsaugoti atvirą erdvę, augalams neturėtų būti leista plačiai išsikeroti. Kalniniai serbentai sužaliuos formuojamais kupolais, genint prižiūrėti reikės ir stefanandras, neleisti plisti šliaužiantiems augalams – visi (pvz., pachisandros) ir ateityje turi išlaikyti konkrečias ribas. Gražu visa, kas atspindi ritmišką gamtos ciklą, tad dauguma augalų yra daugiamečiai ir kiekvienas simbolizuoja kurį nors metų laiką. Visžaliai, tokie kaip pušis ar eglaitė, žaluma pasipuošę kiaurus metus, skroblas atspindi pavasario ir rudens periodus.
Dekoratyvus akcentas iš bambukų stiebų tobulai nukreipia dėmesį nuo šulinio dangčio.
Augalai turi savo simbolines prasmes ne tik Japonijoje, visi suprantame jas remdamiesi tiek kultūriniais stereotipais, tiek asmeniniais potyriais: ir kiškiakopūsčiai, ir apsamanoję akmenys primena tokius pažįstamus peizažus.
Sodo dizainui būdinga santūri ne tik augalų, bet ir kitų elementų spalvinė gama – subtiliai suderinta, ramiai nuteikianti ir paryškinanti reljefą. Per sodą tarp kalvelių vingiuojantis takas – tarsi sausas upelis, plokšti skirtingo dydžio akmenėliai imituoja tekančio vandens bangas. Tiesių linijų čia nėra ir negali būti. Žemės nuogumas taip pat gamtai nebūdingas, tad japoniškame sode jos niekada nematyti. Žemei dengti naudojami žievė, spygliai. Mulčius ne tik suteikia natūralumo (po pušimis gamtoje visada pribyrėję spyglių), bet ir atskiria sklypo erdves.
Viršūnžiedės pachisandros žydi kukliai, bet yra puošnios visais metų laikais.
Skroblas formuojamas taip, kad jo laja mestų šešėlį virš poilsio vietos, pridengtų ją nuo pašalinių žvilgsnių.
Japoninė baltoji bonsai pušis prisitaikiusi augti ir Lietuvos sąlygomis.
Vienamečių flioksų žiedų atspalviai subtilūs, priderinti prie sodo spalvinės gamos.
Projekto autoriai – Jolita ir Kęstutis Totoraičiai, www.bonsaisodas.lt įkūrėjai, skulptorė Danielė Šležienė.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija
