Sodo augalus pavasarį norime rasti sveikus, neapgraužtus, pasirengusius ir vėl auginti derlių. Tačiau tam reikia atsakingai pasiruošti jau rudenį. Gera žinia – tai padaryti nėra sudėtinga. Naudingais patarimais dalijasi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkas dr. Juozas Lanauskas.
Lapai. Mokslininkas pataria rudenį nukritusius lapus sugrėbti, kadangi tai sumažina ligų ir kenkėjų užkrato tikimybę. Sugrėbti lapai vėliau kompostuojami. Kad jie irtų greičiau, galima juos nupurkšti. „Prieš kritimą patartina lapus nupurkšti 5-7 % karbamido tirpalu. Galima apipurkšti ir jau nukritusius lapus, tik po purškimo juos patartina netrukus sugrėbti ir kompostuoti. Karbamide esantis azotas paspartina lapų puvimą ir sumažina žiemojančių ligų sukėlėjų bei naikina prieglobstį kenkėjams“, – paaiškina pašnekovas.
Dirva. Naudinga ir supurenti dirvą aplink vaismedžius ir vaiskrūmius. Supurenus dirvą aplink augalus, greičiau mineralizuojasi augalinės liekanos, sumažėja pelinių graužikų keliamas pavojus. Aplink aukštaūgius vaismedžius J. Lanauskas pataria dirvą perkasti 15-20 cm gylyje, 0,7-1 m spinduliu. Aplink silpnesnio augumo vaismedžius purenama sekliau, 5-15 cm gyliu, nes jų šaknys telkiasi arčiau dirvos paviršiaus.
Gyvūnai. Sodininkams, ypač gyvenantiems kaimiškose vietovėse, galvos skausmu dažnai tampa gyvūnų daroma žala. Žiemą, kai aplink trūksta maisto, medžiai tampa maisto šaltiniu tiek graužikams, tiek miško žinduoliams.
Peliniai graužikai. Jie apgraužia vaismedžių šaknis arba antžeminę dalį. „Apgraužti augalai dažniausiai žūva, jei pažeidimai mažesni – skursta. Profilaktinė priemonė prieš galimą pelių žalą – žolinės augalijos naikinimas pomedžiuose ir pokrūmiuose, tarpueilių nušienavimas. Be šių priemonių, patartina peles nuodyti. Masalai turi būti išdėliojami paukščiams ir žvėreliams neprieinamose vietose. Masalų išdėliojimo vietos patikrinamos keletą kartų. Jei masalai būna suėsti – jų papildoma“, – pataria J. Lanauskas.
Kiškiai, stirnos ir kiti gyvūnai. Neaptvertuose soduose daug žalos padaro kiškiai ir stirnos. Labiausiai jie kenkia šaltuoju metų laikotarpiu, kai yra sniego. „Kiškiai apgraužia jaunesnių vaismedžių kamienų ir net apatinių šakų žievę. Jei žievė apgraužiama aplink visą kamieną, vaismedis žūva. Norint išgelbėti stipriai apgraužtus medžius, pavasarį tenka atlikti sudėtingą skiepijimą tilteliu. Ši priemonė taip pat ne visada veiksminga. Stirnos paprastai nugraužia vaismedžių metūglius ir vaisines šakutes. Tokie pažeidimai vaismedžių nepražudo, tačiau sugadina jų vainikus, sumažina derlių“, – pataria mokslininkas.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija
Jo teigimu, patikimiausia apsauga nuo kiškių ir stirnų daromos žalos – sodo tvoros. „Tai vienintelis būdas apsaugoti žemaūgius vaismedžius. Tvoros aukštis turėtų būti ne mažesnis kaip 1,5 m. Jei tvorų nėra, augesnių vaismedžių kamienus ir apatinių skeletinių šakų pagrindus reikia aprišti. Aprišti galima vandeniui atspariu popieriumi, naturaliais ir sintekiniais audeklais, šiaudų ar nendrių kuliais ar kita tinkama medžiaga. Kamienams apsaugoti galima panaudoti specialiai tam skirtus sietelius“, – pataria J. Lanauskas.
Šaltis. Dideliems šalčiams mažiausiai atsparios lepesnės vaismedžių rūšys. Pašnekovas pažymi, kad net ir tuo atveju, jei pasirinktam augalui reikėtų kiek aukštesnės temperatūros, sode galima rasti tinkamų vietų – pakilesnėse reljefo formose, apsaugotų nuo žvarbių šiaurės, šiaurės rytų vėjų. Jaunus lepesnius augalus galima uždengti šiaudų ar nendrių ryšuliais, eglišakėmis, apgaubti specialiai tam skirtais audiniais. „Jei auginame vaismedžius su neištvermingais poskiepiais, dirvožemį šaknų zonoje reikėtų mulčiuoti. Tam geriausiai tinka durpės, medžių pjuvenos ar drožlės, eglišakės. Mulčio sluoksnis turėtų būti bent 10-15 cm. Augalus aprišti ar uždengti nuo šalčio saugančiomis medžiagomis bei mulčiuoti vaismedžių šaknų zoną reikia nusistovėjus silpnoms ar vidutinėms neigiamoms temperatūroms. Padarius tai per anksti, augalai gali pašusti“, – perspėja specialistas.
Kamienų balinimas. Kai kurie žmonės yra linkę balinti medžius pavasarį, tačiau šio metodo nauda pasijaučia tik nubalinus medelius rudenį. Spalva apsaugo žievę nuo trūkinėjimo – jis atsiranda dėl dienos ir nakties temperatūrų pokyčio žiemos pabaigoje – pavasario pradžioje.
Vaismedžiai balinami žiemos pradžioje po pirmųjų šalčių. Vaismedžių kamienams dažyti naudojamos gesintos kalkės. J. Lanauskas rekomenduoja tokį sprendimą: „Dviejuose kilogramuose kalkių ištirpinama 10 l vandens. Į kalkių tirpalą patartina įmaišyti susmulkinto molio, bulvių krakmolo ar karvių mėšlo. Šie priedai apsaugo dažus nuo nusiplovimo. Dažyti su pirštinėmis ir apsauginiais akiniais. Baltai dažomi vaismedžių kamienai ir apatinių skeletinių šakų pagrindai. Dėl neatsargumo patekus dažų į akis, nedelsiant praplauti tekančiu vandeniu. Balinimą gali pakeisti termoizoliacinėmis savybėmis pasižymintys aprišalai: specialus popierius, šiaudai, nendrės ir panašiai“.
Tręšimas rudenį. Rudenį augalai patys aktyviai ruošiasi žiemai, tačiau nereikėtų bijoti jų patręšti – tereikia tai daryti tinkamai ir nenaudoti trąšų, kuriose yra azoto arba rinktis tokias, kuriose jo yra itin mažai (iki 5 %). Tręšti reikėtų tomis trąšomis, kuriose yra kalio bei fosforo. „Kalio turėtų būti apie dukart daugiau negu fosforo Vidutinė kalio trąšų norma veikliąja medžiaga (K2O) būtų 10-15 g/m2, fosforo (P2O5) – 6-10 g/m2. Tręšiamas visas vaismedžio ar vaiskrūmio vainiko projekcijos plotas. Trąšos sekliai įterpiamos į dirvą. Vėlai rudenį vaismedžius galima tręšti kalio chloridu, kuris yra pigesnė trąša, vaiskrūmiams – avietėms, serbentams, agrastams – geriau tinka kalio sulfatas. Galima naudoti ir kompleksines trąšas“, – pataria J. Lanauskas.
