Per požeminę dalį pastatas netenka 15–20 proc. bendros šilumos. Apšiltinus rūsį, smarkiai sumažėja šilumos nuostoliai, nes sienos yra apsaugotos nuo peršalimo, nesusidaro kondensatas, todėl nesikaupia drėgmė ir pelėsis.
Tinkamai ir protingai atliktas šiltinimas padeda išvengti pamatų konstrukcijos deformacijos, atsirandančios dėl peršalusio grunto.
Pirmiausia – hidroizoliacija
Šiltinant pamatus iš išorės, pirmiausia įrengiamas hidroizoliacinis sluoksnis. Dažniausiai pamatai padengiami hidroizoliacine mastika, ją kruopščiai užtepant mažiausiai dviem sluoksniais, skirtingomis kryptimis arba naudojamos prilydomos ar priklijuojamos ritininės dangos.
Bitumas nuo seno naudojamas pamatų apsaugai nuo kapiliarinio (iš vidaus garuojančio) ir gruntinio (patenkančio iš lauko) vandens. Tai – nebrangi, paprasta medžiaga, tačiau jos eksploatavimo laikas trumpas, iki 6 metų. Žemų temperatūrų veikiamas, bitumas praranda elastingumą, tampa trapus, plyšta, atšoka. Darbas su bitumu gana pavojingas ir nemalonus, mat tepti jį reikia išlydytą.
Su bitumu sėkmingai konkuruoja bituminės guminės, bituminės polimerinės, cementinės polimerinės mastikos. Pastarosios, sudarytos iš sauso cemento ir mineralinių priedų, gerai sukimba su pagrindu, todėl tinka tepti ir ant judrių paviršių. Visos šios mastikos tepamos šaltos 1–3 mm sluoksniu.
Praktika rodo, kad geriausios hidroizoliacinės medžiagos yra tos, kurios sudarytos kaučiuko pagrindu, mat ilgai lieka elastingos.
Pati pamato apačia, kuria jis remiasi į gruntą, daugeliu atvejų neapsaugoma nuo drėgmės, tačiau, specialistų teigimu, nedidelis jos kiekis betone – nieko baisaus, kol ji nepakyla į sienas. Kad betonas neįšaltų, pamatas šiltinamas, o kad drėgmė nepakiltų į sienas – tarp pamato ir sienos apačios įrengiama hidroizoliacija.
Šiltinamasis sluoksnis
Pamatų šiltinimo medžiagą nuolat veikia grunto slėgis ir drėgmė, tad pravartu naudoti tokią, kuri, užpilant gruntą, jį sutankinant ar jam nusėdant, nebūtų deformuojama ir nuo drėgmės neprarastų savo termoizoliacinių savybių. Klasikinis polistirenas tinka, tačiau jis neatlaiko didesnių apkrovų, į jį įsiskverbia dirvožemio dalelės ir augalų šaknys. Mineralinė vata taip pat nelabai tinka, mat sugeria drėgmę, ją tenka izoliuoti nuo išorės poveikio (mineraline vata geriausia pamatus šiltinti iš vidaus, kur drėgmės mažiau).
Geriausia medžiaga – ekstruzinis (sutankintas) polistireninis putplastis (XPS), kurio poros, skirtingai nei klasikinio putplasčio, yra uždaros, jų struktūra vientisa, o plokštės paviršiuje susiformuoja vandenį atstumianti plėvelė (tad šiltinant pastatą iš išorės, nebūtina papildomai kloti hidroizoliacinės plėvelės). Šitaip plokštė tampa atspari drėgmei ir labai mažai laidi šilumai, jos šilumos laidumo koeficientas, nelygu jos storis, – 0,033–0,037 W/mK. Be to, ekstruzinis polistirenas labiau atsparus grunto slėgimui, tad jį labai paranku kloti įrengiant horizontalų pamatų apšiltinimą, saugantį nuo įšalo. Tyrimais įrodyta, kad net po 300 sušalimo ir atšilimo ciklų drėgmės kiekis ekstruziniame polistireniniame putplastyje iš esmės nedidėja.
Šiltinamojo sluoksnio plokštės prie pamato klijuojamos sustingus užteptai hidroizoliacijai. Klijų pasirinkimą lemia hidroizoliacijos tipas: prie bituminės hidroizoliacijos geriausiai lips bitumo pagrindu pagaminti klijai, prie cementinės – cemento pagrindo. Poliuretano klijai tinka abiem atvejais. Šiltinamo pamato gylis – iki neužšąlančio grunto, 1,2 metro ar net giliau, nelygu pamato tipas. Šiltinamojo sluoksnio storis priklauso nuo projekte numatytos šiluminės varžos ir pamato medžiagos, bet paprastai rekomenduojamas ne mažiau kaip 10 cm.
Jei tikitės sutaupyti ir nutarėte šiltinti pamatus klasikiniu polistireniniu putplasčiu, pritvirtintą prie pamatų, jį būtina dar papildomai uždengti hidroizoliacine membrana. Mat putplastis, nors ir nedaug, bet vis dėlto įgeria drėgmę, tad reikia kaip reikiant pasirūpinti, kad jis jos negautų.
Drenažinė membrana
Grunte būsiančią šilumos izoliaciją rekomenduojama dengti gumbuota drenažine membrana („koriu“). Izoliaciją ji apsaugo nuo mechaninių pažeidimų, neleidžia į polistireną įsiskverbti augalų šaknims.
Ritinys tiesiog išvyniojamas ir priglaudžiamas prie pamato – savo vietoje jį laikys užpiltas gruntas. Paklota iškilimais į sienos pusę, membrana sudaro galimybę į gruntą saugiai nubėgti susikaupusiam ant šiltinamosios medžiagos kondensatui.
Papildomas drenažas
Duobės dalis arčiau pamato užpilama žvyru ar smėliu, šitaip sukuriant papildomą drenažą. Užpilant pravartu pasirūpinti, kad termoizoliacinės plokštės nesujudėtų, liktų savo vietose, nebūtų pažeistos.
Jei pastatas – drėgname ar molingame sklype arba grunte prie pamatų linkęs kauptis vanduo, 20–30 cm nuo pamato sienos derėtų nutiesti drenažo vamzdį. Jis klojamas ant maždaug 5 cm storio išlyginamojo sluoksnio be akmenų. Paklotą vamzdį reikia užpilti 20–30 cm storio žvyro ar skaldos (ne stambesnės nei 32 mm skersmens) sluoksniu, kuris veikia kaip filtras ir apsaugo vamzdį nuo pažeidimo. Vėliau duobė užpilama vandeniui laidžiu gruntu, geriausia – smėliu.
Horizontalus šiltinimas
Lietuvoje įprasta pamatus ir cokolį iš išorės šiltinti vertikaliai. Šiaurinėse Skandinavijos šalyse jie šiltinami ir horizontaliai – pamatams iš išorės apšiltinti naudojamos polistireninio putplasčio plokštės, statybininkų vadinamos „sijonėliu“.
Įrengtus tokią apsaugą, gruntas šalia pastato mažiau įšąla, kadangi jį nuo atmosferos šalčio saugo ekstruzinio polistireno sluoksnis, o iš apačios sklindanti žemės šiluma ir iš pastato spinduliuojama šiluma neišleidžiama į atmosferą. Neįšaldamas gruntas neiškels pamatų ir jų nesuskaldys.
„Sijonėlį“ veiksmingiausia kloti kuo arčiau žemės paviršiaus, bet paprastai pasirenkamas racionalus gylis „per kastuvą“, kad vėliau, prižiūrint augalus ar žolę, nebūtų pažeista izoliacija. Termoizoliacijos plokštės klojamos su nuolydžiu, kad ties pastato konstrukcijomis nesikauptų drėgmė, o nuolydžiu nubėgtų šalin.
Konstrukcijos vientisumas
Šiltinant namo pamatus svarbu, kad jų izoliacinė medžiaga neišsikištų toliau nei namo sienų šiltinimo medžiaga. Jei pamatų konstrukcija bus platesnė nei sienos, gali būti taip, kad ant iškyšos kaupsis lietaus vanduo. Jei laiptelio išvengti nepavyks, jį patartina apskardinti.
Didelis pastato priešas – šilumos tilteliai. Net ir pačiu storiausiu izoliacinės medžiagos sluoksniu uždengtas pamatas leidžia šalčiui be kliūčių skverbtis į pastato vidų, jeigu jo šiltinamasis sluoksnis nesujungtas su sienų šiltinamuoju sluoksniu. Kai namas šiltinamas iš išorės, pamatų ir sienos šiltinimo medžiagos turi liestis, o vidinės pamatų šiltinimo medžiagos – liestis su grindų šiltinimo medžiagomis. Jeigu mūrinis namas šiltinamas pagal principą „mūras – izoliacija – mūras“, šilumos izoliaciją reikia įterpti ir į pamato vidurį.
