Šie mieli padarai turi vardus, „dokumentus“ ir istoriją. Gyvomis ir mokančiomis kalbėti rankomis į pasaulį juos paleido keramikos dizainerė Agnė Miliauskaitė-Tulabienė, dalydamasi vidiniu džiaugsmu su aplinkiniu pasauliu, linkėdama šilumos ir linksmumo kiekvieniems namams.
Menininkė užaugusi miškų apsuptoje Dzūkijoje, dvasioje prikaupusi natūralaus grožio turtų, savo darbuose dažnai paliečia gamtos temas, kūriniams suteikdama daug spalvų, aptakumo bei minkštumo, kartu ir novatoriškumo. Ji mėgsta puošti interjerus, kuria pagal individualius užsakymus ir sako, kad iš molio galima padaryti labai daug ką, nes tai plastiška medžiaga, paklūstanti fantazijai.
Linksmieji vazonai – atskira keramikės darbų rūšis, kurios kilmės šaknys – kūrėjos jautri pasaulėjauta, glaudžiai siejanti žmogų su gyvąja aplinka. Agnė sako, kad užtruko penketą metų, kol šie keturkojai įgavo tokią formą, kokią turi dabar – iš paprasto roplio evoliucionavo į gyvybingą savotiškų intelektualių būtybių rasę.
Bet jie vis mutuoja, vis atsiranda naujų genčių ir vis labiau ryškėja skirtingos socialinės grupės. Vieni labiau laukiniai, aplipę žole ir lapais, kiti – „bruto“ vaikai, linkę į miesčioniškumą, treti turi pamaiviškų bruožų, kiti – naivūs ir pasižymintys kaimietišku paprastumu.
Kam jie reikalingi? „Tam, kad namuose būtų daugiau gyvybės, – teigia Agnė, – kad vaikai turėtų kai kada su kuo pasikalbėti, kad pačiam būtų žvaliau, kai lieki vienas, ir kad žiūrėdami per langą pasitiktų grįžtančius.“
„Viena moteris net kojines numezgė savajam „draugui“, – pasakoja menininkė, – nes šitie… jie ne tik dekoracijos. Palikta pakankamai daug erdvės kiekvieno žmogaus savasčiai atskleisti, kūrybingumui išreikšti.“
Galima į juos pasodinti augalų – formuoti savotiškas šukuosenas, arba naudoti kaip indus vaisiams, riešutams, saldainiams, ar šiaip kokioms net nevalgomoms smulkmenoms susidėti, pamerkti gėlių (ypač tinka laukinių žolynų puokštelės). Ypatinga nuotaika bus sukurta įstačius žvakių ir per vakarienę padėjus į stalo vidurį.
Linksmieji vazonai pritampa įvairaus stiliaus interjeruose, nes kiekvienas turi savo charakterį. Jie skirtingi, tad tinka kaime ir mieste, gyvame ir sausame name. Netgi labai „sterilioje“ aplinkoje šie augintiniai randa vietą ir suteikia svorio visam kambariui arba jaukumo kokio biuro ar laukiamojo patalpoms.
„Nemėgstu greitojo maisto ir greitos kūrybos, – pabrėžia Agnė, – į kiekvieną jų sudedu dalį savęs ir to individualumo, kuriam jis skirtas – būsimo šeimininko ir jo namų bruožų. O jei lipdau be užsakymo, tuomet galutinis rezultatas atspindi įvairias mano pačios nuotaikas arba sutiktų žmonių bruožus.
Būna net taip, kad kuris nors iš linksmuolių nueina ilgą kelią, kol randa savo būstą. Viena tokia istorija nutiko, kai šią žiemą keliavome į Austriją. Kažkokio vidinio įkvėpimo pagauta kartu pasiėmiau Parduotuvių Maniaką Voldemarą (vazono vardas – aut. past.). Daug kur jis buvo – ir ten, ir šen: fotografavosi kalnuose, šalia slidžių, kelionėje, kartu su bendrakeleiviais apsipirkinėjo krautuvėse, gėrė kavą degalinėse. Ir galiausiai nusėdo See miestelyje pas šeimininkę svečių namuose, kuriuose buvome apsistoję. Norėjosi jį tiesiog palikti, matyt, ten ir yra tikroji Voldemaro vieta.“
Keramikos dizainerė Agnė Miliauskaitė-Tulabienė
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.
