Net ir atsirandant naujiems sienų statybos būdams, mūrinės sienos iki šiol išsiskiria savo tvirtumu ir kitomis savybėmis, kurios statant naują namą vis dar imponuoja. Plytos ir blokeliai per ilgą laiką keitėsi ir tebesikeičia – gamintojai dar ir dabar pasiūlo naujų patogesnių ir efektyvesnių sprendimų, todėl kartais sunku apsispręsti, ką pasirinkti.
Medžiagos sienoms
Gyvenamojo namo sienų mūrijime naudojamos plytos arba blokeliai. Tiesa, pastarieji gali būti ir klijuojami tarpusavyje. Statybos projekto rengimo metu reikia atsižvelgti į būsimus poreikius bei numatyti kokio tvirtumo pamatus montuosite, kadangi sienoms statyti skirtos medžiagos skiriasi ne tik savo šilumos laidumo savybėmis, tačiau ir svoriu. Dažniausiai pamatai daromi taip, kad vėliau galėtų atlaikyti didesnes apkrovas nei praktiškai jiems teks laikyti. Pasak B. Oganesiano, mūrą galima daryti ant bet kokių pamatų, tačiau pirmiausia juos reikėtų tinkamai įrengti.
Plytų pranašumas prieš blokelius – dėl sąlyginai nedidelių išmatavimų, jas galima dėlioti įvairiai, tarkime, ant išilgai sumūrytų plytų eilės dėti skersai suguldytų plytų eilę. Plytas galima naudoti ir fasadui, ir konstrukcijai, kuomet iš blokelių sumūrytai sienai reikalinga išorės apdaila. „Dažnai blokelio šilumos savybės vertinamos pagal jį patį. Blokeliai iš tiesų gaminami iš šilumą prastai praleidžiančių medžiagų, tačiau reikia įvertinti siūles, kurios yra tas pats skiedinys, medžiaga, per kurią praeina šaltis“, – teigia pašnekovas
Blokeliai savo savybėmis nuo plytų skiriasi keliais aspektais. Visų pirmą, sunaudojama mažiau skiedinio, nes reikia mažiau siūlių – blokelio konstrukcijoje esančios įlaidos, leidžia apsiriboti tik horizontaliomis siūlėmis, t. y. blokeliai, kurie eilėje yra greta, nėra jungiami skiedinio. Dėl tikslesnio gamybos metodo, juos galima išgauti itin panašių išmatavimų bei kiek lengviau skaldyti ar prireikus apdirbti kitu būdu.
Renkantis medžiagas reikėtų atsižvelgti ir į jų atsparumą gniuždymui – kuo šis rodiklis aukštesnis, tuo sienos galės atlaikyti didesnes apkrovas. „Privačiam vieno aukšto namui galbūt visai nereikės didelio stiprumo. Tačiau jei namas bus trijų aukštų, konstrukcijos apkrovos gali būti pakankamai didelės, dar galime pridėti žiemą susikaupiantį sniegą, todėl reikia skaičiuoti, ar panaudoti blokelius galima, ar ne. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad jei pertvara vidinė, ji neneš jokios apkrovos, todėl ją galima daryti iš silpnesnės medžiagos. Tad iš esmės sienų statybai tame pačiame name galima naudoti įvairias medžiagas“, – pasakoja pašnekovas.
Tradicinės šimtmečius naudojamos keraminės plytos ir modernūs keraminiai blokeliai pasižymi mažomis deformacijomis, kurios atsiranda dėl drėgmės ar temperatūros. Keraminiai blokeliai paprastai būna tuštymėti, todėl juos lengviau apdirbti.
Kita tradiciškai populiari sienų mūrijimo medžiaga – silikatinės plytos. Jų pasirinkimas yra gana ekonomiškas sprendimas, ši medžiaga nedegi, plytas galima naudoti tiek laikančiųjų konstrukcijų statybai, tiek apdailai. Ši medžiaga atspari šalčiui ir gali pasiekti didelį stiprį gniuždant. Iš tos pačios medžiagos gaminami ir silikatiniai blokeliai.
Ieškant šiuolaikinių sprendimų, nemažai statytojų pasirenka akytojo betono blokelius (dar klasifikuojamus kaip dujų silikato blokeliai). Įrengiant vienasluoksnes sienas, mūrijant patartina siūles daryti kuo mažesnes arba blokus klijuoti. Labai svarbu, kad akytojo betono sluoksnyje nesikauptų drėgmė. Šio tipo blokeliai gana gerai praleidžia vandens garus, tad ir išorinį sluoksnis turėtų būti laidus garams bei nepraleisti lietaus vandens.
Iš keramzito blokelių statomi mažaaukščiai gyvenamieji namai. Blokeliai paprastai klojami dviem eilėmis, viduje paliekant trečdalio blokelio pločio tarpą. Šiuos blokelius yra lengviau apdirbti nei keraminius, be to tikslūs parametrai reiškia mažesnius standartinių blokelių nuokrypius. Iš keramzito blokelių sumūrytos sienos vėliau nereikia gruntuoti. Vis dėlto šie blokeliai yra kiek brangesni už silikatinius, tačiau šių blokelių šiluminė varža yra viena iš mažiausių.
Tose namo vietose, kuriose nereikalingos dideles apkrovas atlaikančiose medžiagos, tarkime, statant pertvaras, galima naudoti gipso blokelius. Jie pasižymi atsparumu ugniai, geromis garso izoliacinėmis savybėmis, juos lengva pjaustyti.
Reikia atsižvelgti į tai, kad kai kurios medžiagos tiks tiek apdailai, tiek konstrukcijai, kitos tik konstrukcijai, tačiau ne apdailai. „Tarkime silikatinėmis plytomis galima išmūryti sienas ir palikti, jos turi mažas įmirkio savybes. Klinkerio plytos taip pat, tik jomis reikėtų daryti apdailą. Tačiau blokeliais apdailos paprastai niekas nedaro. Iš principo galima naudoti ir juos, bet klausimas dėl estetinio vaizdo – ar jis tenkins vartotojo poreikius.
Tačiau keramzitiniai, dujų silikato, keraminiai blokeliai tam nėra pritaikyti. Apdailos medžiagos visada turi tam tikrą atsparumą įmirkiui – jos nors ir sušlampa, bet vėliau tą drėgmę atiduoda.
Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis negalima naudoti skylėtų plytų. Lietuvoje dar yra tarybiniais metais statytų namų su tokių plytų fasadu – į tarpus patenka vanduo, šaldamas jis plečiasi ir plytos skylinėja. Nemažai tokių atvejų pasitaiko namo viršutinėse, parapeto zonose“, – pasakoja pašnekovas.
Prieš pradedant darbus reikėtų atsižvelgti į blokelių gamintojo rekomendacijas. Kai kurių rūšių blokelius nurodoma klijuoti specialiais klijais, kitus galima mūrinti su paprastu mūro skiediniu.
Mūrijimo etapai
Pirmiausia tarp pamato ir sienos reikėtų įrengti hidroizoliaciją, kad kapiliarinė drėgmė iš apačios neeitų viršun. Tiesiai ant pamato niekada nemūrijama. Tam gali būti naudojama bituminio pagrindo danga, tarkime, ruberoidas ar bituminė danga su poliesterio pagrindu.
Tuomet pradedami mūrijimo darbai. Pirmiausia mūrijami kampai. Priklausomai nuo medžiagos, pasirenkamas aukštis, kurį reikės sumūryti kampuose, prieš pradedant mūryti eiles. „Tarkime plytų daug sumūryti negalima, nes konstrukcija pradeda slinkti. Dažniausiai sumūrijama iki maždaug 1,2 aukščio. Tai dar priklauso nuo to, kokie tarpai tarp pertvarų – kuo storesnė pertvara, tuo aukštesnę kampo konstrukciją galima mūryti. Tuomet įtempiami siūlai tarp kampų ir mūrijamos eilės“, – pasakoja pašnekovas.
Mūrijant taip pat svarbu atsižvelgti į sienos aukštį. Pasiekus tam tikrą eilę, dirbti tampa mažiau patogu ir sparta gali sulėtėti. Kad to būtų išvengta, įrengiami pastoliai. Aukščių skirtumas turėtų būti nuo 0,6 m iki 1,2 – šiame intervale galima pasiekti didžiausią darbo našumą.
Mūrijant ar montuojant blokelius, reikėtų siekti, kad kiekviena mūrijama plyta perdengtų eilėje prieš tai atsiradusias „siūles“, t. y. viršutinė plyta tam tikra dalimi dengtų bent dvi plytas apačioje.
Mūrijimo tipas priklauso nuo konstrukcijos – perdengimas gali būti pusė plytos, 1/3 plytos, ar kitas namo projekte numatytas atstumas.Tarpai tarp plytų iškart užpildomi skiediniu – taip mūras tampa monolitišku. Sudėjus pirmą eilę, konstrukciją reikėtų armuoti – dedamas armavimo tinklelis, kurio akutės yra 5 cm x 5 cm. Vėliau tokiu pat būdu armuojama kas keturias, kas aštuonias eiles ar kitais projekte numatytais dydžiais.
„Blokeliai armuojami dažniau, nes jų „surišimas“ gali būti ne toks stiprus. Tarkime, plytas galima „rišti“ įvairia kryptimi, ką tik labai retai galima daryti su blokeliais dėl jų išmatavimų. Bent jau keramzitinius blokelius armuoti reikia kas tris-keturias eiles“, – teigia pašnekovas.
Be abejo, lyjant mūryti nereikėtų. Pabaigus darbus, mūrą reikėtų uždengti plėvele, kad nesikauptų drėgmė. Mūrijant žiemą naudojamas specialus šalčiui atsparus skiedinys su cheminiais priedais, kuris neleidžia sušalti besikaupiančiam vandeniui. Galutinį stiprumą jis įgauna pavasarį, kada atšyla oras ir visas vanduo išeina iš skiedinio.
Iš esmės mūrinimas blokeliais ir plytomis labai nesiskiria, tačiau blokeliai turi vieną ypatybę, kuri skiria juos nuo plytų. Nors blokelius taip pat reikia tvirtinti skiediniu, tačiau dėl blokelio konstrukcijoje esančių specialių įlaidų, nereikia mūryti vertikalių siūlių, užtenka juos sujungti.
Du mūrininkai ir vienas pagalbinis darbininkas, mūrindami sienas 120 kvadratinių metrų ploto namui, gali tokį darbą atlikti per pora savaičių. Pasak pašnekovo, mūryti blokeliais yra pigiau nei silikatinėmis plytomis. Kubinio metro kaina gali skirtis maždaug 30-40%, skaičiuojant darbo kainą, kadangi medžiagų kaina yra panaši. Žinoma, reikėtų atsižvelgti į tai, kad blokelių pasirinkimas yra pakankamai didelis, todėl būna ir tokių, kurie yra brangesni už plytas.
Apšiltinimas ir hidroizoliacija
Mūrines sienas būtina šiltinti. „Paprastai statyboje naudojamos dvi medžiagos – mineralinė vata arba polistireninis putplastis. Vartotojas pats pasirenka, ko jam reikia, visų pirmiausia, kokio fasado.
Fasadai yra dviejų tipų: ventiliuojami arba tinkuojami. Tinkuojamuose fasaduose nėra oro tarpo ir apdaila liečiasi su izoliacija. Klijuojamas polistireninis putplastis arba mineralinė vata, ji armuojama, naudojamas armavimo mišinys, po to dedamas dekoras arba galima tiesiog uždažyti armavimo sluoksniu”, – pasakoja pašnekovas.
Įrengiant ventiliuojamą fasadą tarp šilumos izoliacijos ir apdailos sluoksnių yra oro tarpas. Į jį patenka oras iš lauko, kuris vėdina oro tarpe atsirandančius vandens garus ir kondensatą. Ventiliuojamose sistemose taip pat naudojama pluoštinis sluoksnis: akmens vata, akmens ar stiklo pluoštas bei kitos medžiagos. Apšildomo fasado sluoksnis susideda iš tokiems fasadams skirtos apšiltinimo vatos, difuzinės vėjo izoliacinės plėvelės bei apdailos medžiagų arba didelio tankio vatos su atitinkamais parametrais. Jei sienos fasadas nebus tinkuojamas, reikia įrengti tarpą tarp šilumos izoliacijos. Jei jo nebus, drėgmė ir kondensatas gali kauptis plytose.
„Tinkuojamo fasado atveju pigiau būtų įrengti apšiltinimą su polistireniniu putplasčiu, nors sparčiai augant jo kainai rinkoje, greitai nebus skirtumo, ar apšiltinimą įrengti iš putplasčio, ar mineralinės vatos. Anksčiau vata kainavo beveik dvigubai brangiau, tačiau dabar kainos praktiškai išsilygino. Vienintelis dalykas, tai darbas – dirbti su putplasčiu yra kur kas lengviau nei su vata. Tačiau vata yra nedegi, tad gaisro atveju, vata trukdo ugniai plisti, nes ji neduos ugniai plėstis. Polistireninis putplastis kitaip – iš pradžių pradeda lydytis, o pasiekęs aukštą temperatūrą gali palaikyti ugnį. jis pats yra degi medžiaga. Nepaisant to, tinkamai įrengus sienas su polistireniniu putplasčiu galima pasiekti BFL degumo klasę“, – pasakoja ekspertas.
Renkantis apšiltinimą reikėtų žiūrėti į konkrečias savybes, kadangi ta pati medžiaga gali skirtis skirtingais ypatumais, tarkime, tankumu. „Tas pats polistireninis putplastis yra įvairių rūšių. Tarkime, standartinis, kuris yra populiariausias, ir neoporas. Neoporas yra tamsus, į jo sudėtį įdedama grafito, varža yra geresnė už paprastą polistireninį putplastį, todėl ir medžiagos sluoksnį galima dėti plonesnį. Jo kaina yra didesnė, tačiau jeigu norima ploniau, tačiau šilčiau, šis variantas yra labai geras. Mineralinės vatos šiluminė varža yra panaši, bet šilumos laidumo koeficientas gali būti mažesnis nei neoporo. Dėl to, norint pasiekti tokį patį efektą, reikėtų dėti, kiek storesnį jos sluoksnį, tarkime, jei tomis pačiomis sąlygomis polistireniniam putplasčiui reikia dėti 10 mm, vatai reikėtų 12 mm”, – teigia B. Oganesian.
Vėliau lieka sienų apdaila. Tokių sienų apdailai naudojamas plytų mūras, medinės arba plastikinės dailylentės, lakštinės medžiagos, sieną galima ir tinkuoti. Kaip jau minėta, jei estetinis vaizdas tenkina būsimus namo gyventojus, fasadą gali sudaryti ir silikatinės plytos.
