Išsirinkus sklypą, apgalvojus, kokio namo norėtumėte, ir pasidarius projektą, ateina laikas pradėti statyti vadinamąją „dėžę“. Šiuo atveju reikia priimti dar daugiau sprendimų nei prieš tai aptartuose žingsniuose. Nors šioje publikacijoje nepavyks aptarti visų įmanomų variantų (jų tiesiog per daug), pabandysiu aptarti populiariausių sprendimų liejant pamatus, renčiant sienas ir dengiant stogą trūkumus ir privalumus.
Pamatus pradėkite nuo tyrimo
Populiariausi Lietuvoje šiuo metu yra gręžtiniai pamatai. Specialistai sako, kad liejant tokius pamatus išgaunamas geriausias kainos ir kokybės santykis. Kokybė, sakyčiau, priklauso nuo meistrų, kurie juos daro, tačiau kaina, palyginti su juostiniais pamatais nedidelė: jiems išlieti reikia mažiau betono, o žemės darbai sklype paprastai – minimalūs.
Visgi liejant pamatus rekomenduotina pasidaryti grunto tyrimą. Iš geologų gavęs grunto tyrimų rezultatus projektuotojas galės parinkti patį optimaliausią pamatų variantą: tai yra, paskaičiuoja kokio gylio turi būti pamatų poliai, kiek jų turėtų būti, kad pastatas stovėtų tvirtai, o ne ant „vištos kojos“, ir kokių dimensijų turėtų būti pastato apkrovą visiems poliams tolygiai paskirstantis rostverkas.
Dalis statytojų bando sutaupyti kelis šimtus eurų ir grunto tyrimus „pasiskolina“ iš kaimynų. Nežinau, kiek tai teisinga, tačiau ekspertai teigia, kad net ir šalia esančių sklypų grunto tyrimas gali būti kitoks, klaidinantis projektuotoją. Taigi vertėtų nepašykštėti kelių šimtų eurų ir šį tyrimą pasidaryti.
Toliau sprendimas – arba darotės pamatus pats, arba samdote meistrus? Patarti galėčiau nebent iš anksto pagalvoti apie apšiltinimą. Iš kitų statytojų patirties žinau, kad statybininkai kartais „pamiršta“ prieš liedami rostverką, jo viso apačioje išdėlioti porolono. Dėl to paskui gali kilti keblumų, nes pamatus patartina apšildyti „U“ principu (tai yra – iš visų pusių, išskyrus viršaus, kur bus montuojamos sienos). Geriau kartą užmesti akį nei paskui kapstytis po pamatais.
Meistrai sako, kad vidutinio dydžio namui gręžtinius pamatus galima padaryti maždaug per savaitę. Po to apie dvi savaites palaukti, kol betonas sustings. Sunku pasakyti, kiek tame tiesos, bet kalbama, jog liejant pamatus karštomis dienomis, jiems stingstant reikėtų laistyti, kad šie netrūkinėtų.
Galų gale, pamatus reikia užpilti žvyru. Tiesa, rekomenduočiau bent jau vidinę pamatų dalį apsišildinti prieš užpilant, kad paskui nereikėtų vėl atkasinėti pamatų šonų.
Blokelių mirgalynėje
Parduotuvėse, o juo labiau, internete galite rasti visokiausių formų, spalvų blokelių, pagamintų iš skirtingų medžiagų, skirtingomis technologijomis ir pan. Susipainioti išties lengva. Netgi dabar, kai sienos jau yra, nesu tikras ar rinkdamasis blokelius padariau teisingą sprendimą. Ko gero, nebūsiu tikras ir įsikėlęs gyventi.
Tiesą sakant, skirtingai nei daugelis lietuvių, nesu nusistatęs ir prieš karkasinius namus. Skandinavijoje jie tokius statosi ir laimingai gyvena (aišku, jie taip pat gyvena mažuose namuose, kas tūlam lietuviui yra tikras pažeminimas). Bet senas, patyręs statybininkas man sakė taip: „Įsivaizduok mešką Šiaurės ašigalyje. Dabar ji su kailiu ir raumenimis, kaip ir namas, pastatytas iš blokelių ir apšiltintas. Tai karkasinis namas yra meška be raumenų – ji greitai atiduoda šilumą, jos nesulaiko kūne“.
Perklausęs kelių statybininkų, pirkau latviškus „Keraterm“ blokelius, nes jie pagaminti iš natūralių medžiagų, veikia kaip šilumos kaupyklos, kurios atiduoda šilumą kambaryje vėstant. Be to, deklaruojama šiluminė varža kur kas geresnė nei tokio paties storio kitų gamintojų blokelių.
Jie patogūs pradedančiajam mūrininkui. Blokelio šokuose esantys vingiai gerokai suspaprastina darbą, sumažina galimybę sumūryti sieną kreivai.
Stogas be kūrybos
Apie stogo dangą ilgai negalvota, pasižiūrėję pagrindinius statybininkų pateikiamus įvairių tipų stogo dangų privalumus ir trūkumus, nedelsdami apsisprendėme pirkti plieninę stogo dangą. Kaip deklaruoja patys prekybininkai, ji Lietuvoje yra pati populiariausia.
Pagrindiniai statybininkų išskiriami privalumai: paprastas montavimas, ilgai išliekantis estetinis vaizdas (jei perkama kokybiška danga), nedidelis svoris leidžia projektuoti ir montuoti lengvas ir paprastas stogo laikančiąsias konstrukcijas, o lygus paviršius užtikrina gerą vandens nutekėjimą.
Svarbu ir tai, kad iš tos pačios skardos gaminami ir kiti priedai – vėjalentės, latakai, kraigai ir t.t., taigi stogo dangos spalva atitiks visų priedų spalvą. Stogdengiai pasakojo, kad pritaikyti spalvą šiferinei dangai praktiškai neįmanoma.
Tačiau tobulų dalykų nebūna. Pavyzdžiui, plieninė skarda barška, jei nenaudojama papildomų garso izoliacijų (įrenginėjant šiuolaikinius namus, manyčiau, kad tai yra neįmanoma), dengiant netaisyklingos formos namus, nemažai skardos išsimeta, o nekokybiškai sumontuota, supjaustyta gali pradėti rūdyti.
Be to, Lietuvoje parduodama nemažai tokios, skardos, kokios statybininkai siūlytų apskritai negaminti. Perkant reikėtų atkreipti dėmesį, kad kvadratiniame metre skardos būtų nemažiau kaip 200 gramų cinko (su organiniu padengimu) arba 275 gramų cinko (be organinio padengimo).
Galvos skausmas – detalėse
Techninių dalykų galima prisiskaityti internete, tačiau keletą gyvenimiškų patarimų besirengiantiems statyti „dėžutę“ galiu pasakyti iš patirties.
Pirmiausia, sudarinėjant samatą atkreipkite dėmesį į detales. Pavyzdžiui, mūrijant išorės sienas nepamirškite įskaičiuoti monolitinių žiedų ir monolitinių detalių virš langų – jos kainuoja gana nemažai, nors ir atrodo kaip nedidelė smulkmena.
Taip pat nepamirškite, kad statybininkams reikės kopėčių, stelažų ir panašų dalykų. Jų nuoma ar medinių piemonių gamyba kainuoja.
Yra sakančių, kad statant „dėžę“ reikia užsidėti bent trečdalį planuojamos sumos nenumatytoms išlaidoms – smulkioms detalėms, trūkumams ir pan. Manyčiau, kad tai absoliuti nesamonė. Mano samata (įskaitant medžiagas, jų atvežimą, atlygį darbuotojams), skaičiuojant nuo pradinės gavosi 5-6 proc. didesnė, o aš esu absoliutus statybų naujokas. Nelabai suvokiu, kur galima nusigrybauti, kad samata išaugtų 30 proc.
O paskutinis patarimas – skaičiuokite laiką. Suvaldyti medžiagų logistiką, darbininkų darbo valandas ir pan., gana sudėtingas dalykas. Sudiriguoti viską taip, kad ir statybininkai ir medžiagos aikštelėje būtų būtent tą minutę, kada reikia, nėra lengva, nes prekybininkai sušvilpus tą pačią akimirką medžiagų neatveš, o tokiu atveju statybininkams mokama už prastovas. Norint viską sudiriguoti reikia ir patirties, ir kantrybės. Jos ir linkiu. Gero statybų sezono!
