Norėdami greitai įšildyti ir išdžiovinti namą, patariama naudoti kaitrias beržines malkas. Jos puikiai tinka pirčiai iškūrenti, akmeninei krosniai įkaitinti ar vandeniui šildyti. Židiniui tinka pušinės, mažiau – eglinės malkos (jeigu židinys uždaras, su kapsule) – jos smagiai spragsi, gražiai dega ir maloniai kvepia.
Įvairių rūšių medžių malkos dega skirtingai. Skiriasi jų degumas ir kaitrumas, dūmingumas, pelenų susidarymo kiekis (nuo medienoje esančių nedegių komponentų kiekio priklauso ar daug pelenų liks malkoms sudegus). Kokybiškos malkos gerai dega, yra kaitrios, degant išsiskiria mažai dūmų, o kai sudega, lieka mažai pelenų.
Visuomet geriau dega sausos malkos. Šviežios drėgnos malkos dega prastai, rūksta, išskiria labai mažai šilumos. Idealus laikas kirsti medžius – žiemos vidurys, kai medžiai miega, sula neteka, žemė sustingusi ir kieta, o sniegu lengva vežti.
Vienos iš tinkamiausių – sausos beržinės malkos. Beržų medienoje ir žievėje daug angliavandenilinių junginių (deguto). Šios malkos lengvai užsidega, kaitriai dega, lieka palyginti mažai pelenų. Plonos beržinės skiedros ir žievė – geriausia priemonė židiniams užkurti. Tačiau lauko malkinėje beržinės malkos labai blogai laikosi – greitai pradeda pūti ir trūnyti. Didesnes šių malkų atsargas galima pasiruošti tik tuomet, jeigu turite erdvų ir sausą sandėliuką.
Beržinės malkos yra dažniausiai naudojamos dėl išskiriamo šilumos kiekio. Pagal išskiriamą šilumos kiekį 1 kub.m beržinių malkų atitinka 0,75 kub.m ąžuolinių, 1,1 kub.m alksninių, 1,2 kub. m pušinių, 1,3 kub.m eglinių, 1,5 kub.m drebulinių malkų.
Neblogos ir pušinės malkos, jeigu nukirstas senas smalingas medis. Eglinės malkos prastesnės. Jų mediena smalinga, bet turi daug įvijų (persuktų plaušų). Egliniai pagaliai skilinėja. Dega kaitriai, bet nestipriai, lieka daug pelenų, o angliukai „šaudo“. Todėl šių malkų nerekomenduojama deginti atvirame židinyje.
Drebulių, alksnių, šermukšnių, ievų malkos prastesnės. Drebulę ir alksnį reikia ypač kruopščiai išdžiovinti ir smulkiai sukapoti. Ne itin kokybiškos ir gluosnio bei topolio malkos.
Ąžuolo, buko, skroblo, guobos, liepos, klevo, kaštono malkos gerai dega ir yra kaitrios. Šių medžių Lietuvoje nėra daug, kirsti juos malkoms – nuodėmė, o vežti iš svetur – prabanga. Malkoms dažnai naudojamos tik nestoros šių medžių šakos ir kitos medienos atliekos, likusios kirtavietėse. Vaismedžių mediena (obelų, kriaušių) taip pat labai kokybiška, bet malkų turėsite tik iškirtę seną sodą.
Malkų atsargas geriausia laikyti sausame vėdinamame sandėliuke (tuomet jas galima išlaikyti keletą metų) arba atviroje malkinėje su plačiu stogeliu (dažniausiai laikoma vieną sezoną, ir tik tiek, kiek sunaudojama per žiemą). Malkos kraunamos ant pakylos, kad nesiliestų su žeme. Po atviru dangumi sukrautos malkos nuolat drėksta ir džiūsta, jas apninka pelėsis ir grybai, be to, tai puiki terpė medgraužiams ir slėptuvė graužikams.
Norėdami greitai įšildyti ir išdžiovinti namą, naudokite kaitrias beržines malkas. Jos puikiai tinka pirčiai iškūrenti, akmeninei krosniai įkaitinti ar vandeniui šildyti. židiniui tinka pušinės, mažiau – eglinės malkos (jeigu židinys uždaras, su kapsule) – jos smagiai spragsi, gražiai dega ir maloniai kvepia.
Kokios malkos labiausiai tinka mėsai rūkyti ir šašlykams ar kepsniams ant grotelių kepti? Daugybė žmonių ramiausiai kepa mėsą ant to, kas dega – senų lentų, statybinių medžiagų likučių ir pan. Galiausiai valgo patiekalą, praturtintą kancerogeniniais angliavandeniais.
Rūkydami žuvį ar mėsą, naudokite tik lapuočių malkas – alksnio, drebulės, šermukšnio, ievos, vaismedžių. Netinka beržas ir visi spygliuočiai. šašlykams kepti reikia ne malkų, o sudegusios lapuočių medienos anglių. Jeigu malkas gerai sudeginsite, kad liktų tik rusenančios anglys, ir tik tuomet pradėsite kepti mėsą, malkoms tik ir beržas, nes ilgai dedant angliavandenių jame beveik nelieka.
