Šiuo straipsniu norime apžvelgti turbūt dažniausiai komerciniuose, pramoniniuose, daugiabučiuose ar visuomeniniuose pastatuose naudojamus stogus – sutapdintus neeksploatuojamus stogus. Norint tinkamai pasirinkti, suprojektuoti, sumontuoti ir eksploatuoti tokį stogą, būtina į jį pasižiūrėti kaip į išbaigtą inžinerinę sistemą, kuri atlieka jam patikėtas funkcijas. Stogo kokybę užtikrina kiekvienas šios sistemos elementas, todėl apžvelgdami atkreipsime dėmesį į visas neeksploatuojamo sutapdinto stogo konstrukcines dalis bei sluoksnius.
Inžinerinis požiūris ir reglamentai
Atsižvelgiant į stogo konstrukciją ir naudojamas medžiagas gali būti įrengiami visi toliau minimi ir kiti būtini, bet čia nepaminėti, sluoksniai arba gali būti įrengiami atskirų sluoksnių deriniai.
stogo paklotas;
garo izoliacijos sluoksnis;
šilumos izoliacijos sluoksnis;
vėdinamojo oro tarpo sluoksnis;
vandens garų slėgį išlyginantis sluoksnis;
nuolydžių formavimo sluoksnis;
šilumos ir hidroizoliacinio sluoksnio tvirtinimas;
hidroizoliacijos apsauginis sluoksnis;
vandens nuvedimo sistemos įrengimas;
inžinerinių komunikacijų nutiesimas ar montavimas sutapdinto stogo konstrukcijoje;
inžinerinių įrenginių montavimas ant sutapdinto neeksploatuojamo stogo.
Kiekvieną paminėtą stogo konstrukcinę dalį apžvelgsime šiais aspektais:
stogo konstrukcinių dalių pagrindiniai techniniai reikalavimai, naudojamų statybos produktų atitikties įvertinimas;
projektavimas: kaip ir kodėl apibrėžiama kiekviena konstrukcinė dalis, jos detalizacija techninėse specifikacijose, sąnaudų žiniaraščiuose, brėžiniuose bei įtaka biudžetų sudarymui ir tolesniam suplanuotų sprendinių įgyvendinimui;
montavimas: stogo konstrukcinių dalių montavimas, kokybės užtikrinimas ir įvertinimas, dažniausiai pasitaikančios montavimo problemos ir klaidos;
eksploatacinės plokščiųjų sutapdintų stogų konstrukcinių dalių problemos ir jų priežastys.
Pagrindiniai reikalavimai plokštiesiems neeksploatuojamiems stogams yra reglamentuojami techniniu reglamentu STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“. Pagrindiniai kriterijai, kuriais reglamentuojamas sutapdintų (plokščiųjų) neeksploatuojamų stogų įrengimas, tai: nuolydis turi būti ne mažesnis kaip 0,7 laipsnio ir ne didesnis kaip 7 laipsniai. Šiluminės stogų savybės yra apibrėžiamos techniniu reglamentu STR 2.05.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“.
Stogai turi tenkinti priešgaisrinius reikalavimus. Bet kurios paskirties I laipsnio atsparumo ugniai pastatų stogai, neatsižvelgiant į jų aukštį ir gaisrinių skyrių plotą, turi atitikti BROOF (t1) klasės reikalavimus. II laipsnio atsparumo ugniai pastatų stogai irgi turi būti ne žemesnės kaip BROOF (t1) klasės, jei pastato stogo plotas, neatsižvelgiant į jo aukštį ir gaisrinio skyriaus plotą, didesnis už nurodytą taisyklių „Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai“ 4-oje lentelėje. III laipsnio atsparumo ugniai pastatų stogams išorės degumo reikalavimai nekeliami. Jei pastato stogas kartu yra ir patalpos lubos, jam keliami vidaus degumo reikalavimai, atsižvelgiant į patalpos paskirtį, žmonių skaičių, gaisro ir sprogimo pavojingumo kategorijas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad stogo atitiktis degumo klasei vertinama ne kiekvienam statybos produktui atskirai, bet kaip produktų sistema, į kurią įeina: paklotas, šiltinimo medžiaga su garo izoliacija bei hidroizoliacija ir t. t.
Sutapdintų neeksploatuojamų stogų projektavimas
Vienas esminių pirmųjų sprendinių, priimamų dar prieš pradedant sutapdinto stogo projektavimo darbus, yra stogo ilgalaikiškumas. Ši charakteristika nulemia visą tolesnę stogo konstrukciją ir biudžetą. Tik labai aiškiai suvokus ir pasirinkus ilgalaikiškumo kriterijų, turi būti sprendžiamai kiti su stogo konstrukcija susiję klausimai.
Parenkant tinkamą stogo dangą, būtina atsižvelgti ir į pastato patalpų, esančių po stogu, santykinės oro drėgmės ir temperatūrinio režimo rodiklius, nes drėgmė, patekusi į stogo konstrukciją ir ten susikaupusi, sukelia daug nepageidautinų reiškinių: blogėja patalpų vidaus oro kokybė (taip daroma žala žmonių, esančių tose patalpose, sveikatai), tam tikrose pastato dalyse atsiranda pelėsių, prasideda konstrukcijų korozija, o tai neigiamai veikia pastato ilgalaikiškumą, taip pat prastėja medžiagų šiluminės savybės, o kartu didėja ir pastato šilumos nuostoliai.
Projektavimo metu formuojant sutapdinto stogo technines specifikacijas būtina remtis ne tik pagrindinių ir jį papildančių Lietuvos techninių reglamentų reikalavimais bei nuostatomis, bet ir gamyklų gamintojų, kurių produkcija rengiamasi panaudoti, technine dokumentacija.
Projektuojami produktai ir sprendiniai turi būti aiškiai apibrėžti tinkamais techniniais rodikliais ir turi būti nurodyta, pagal kokius nacionalinius ar tarptautinius standartus šie rodikliai yra nustatyti. Suformavus technines specifikacijas, turi būti parengti brėžiniai bei schemos, paaiškinančios pasirinktus sprendinius, ir suformuotas apibendrintas medžiagų žiniaraštis, kuris leistų gana tiksliai suplanuoti statybos biudžetą ir organizuoti rangovų konkursą.
Sutapdinto stogo pakloto įrengimas
Šiuolaikiniuose pastatuose dažniausiai pasitaikantis ir vienas ekonomiškiausių sutapdinto stogo pakloto sprendimų yra – profiliuotos skardos paklotas, naudojamas ir kaip atraminė stogo konstrukcija, ir kaip estetinės išvaizdos atitvara (lubos). Pakloto įrengimas technologiškai yra vienas sudėtingiausių stogo įrengimo etapų. Tinkamai suprojektuotas ir įrengtas stogo profiliuotos skardos paklotas gerina pastato karkaso statines savybes, veikiančias tolygų apkrovų pasiskirstymą, deformacijų bei svyravimų dydį ir didina viso pastato patikimumą.
Projektavimo metu kaip pagrindinės profiliuotos skardos pakloto charakteristikos turėtų būti nurodytos:
skardos profilio geometriniai matmenys;
planuojama pakloto apkrova;
įlinkio apribojimas;
atstumas tarp atramų;
antikorozinė danga.
Projektuojant stogo pakloto mechanines apkrovos charakteristikas, rekomenduotina naudoti gamyklų gamintojų siūlomas apkrovos skaičiavimo programas bei techninėse specifikacijose nurodyti, kokio gamintojo ir kokio tipo pakloto gaminiai parinkti, ir kaip alternatyva patikslinti, kad statybos metu naudojant kito gamintojo paklotus būtina perskaičiuoti apkrovos charakteristikas ir pateikti jas darbo projekte.
Paklotus tiekiančios bendrovė nurodo, kad labai svarbu iš rangovo gauti kuo tikslesnę projektinę informaciją, kad tiekiami paklotai atitiktų projektinius sprendinius, taip pat labai svarbu atliekant pakloto montavimo darbus griežtai laikytis gamintojo technologinių reikalavimų ir rekomendacijų.
Paklotams tvirtinti būtina naudoti tinkamus, gamyklos gamintojos rekomenduotinus savigręžius varžtus ir tinkamai juos sumontuoti. Kaip atkreipia dėmesį UAB „Ejot Baltic“ specialistai, šiuolaikinės technologijos paklotui tvirtinti prie plieninių konstrukcijų numato ne tik tradicinius cinkuotus savigręžius, bet ir automatiškai įkalamas smeiges. Įmonės specialistai rekomenduoja paklotui tvirtinti prie stogo konstrukcijų naudoti cinkuotus savisriegius varžtus EJOT SAPHIR JT2 arba smeiges SBR-14, kurioms pritvirtinti turi būti naudojami montažiniai pistoletai P230 arba P 525 L. Tvirtinant smeigėmis, plieninės konstrukcijos turi būti ne plonesnės nei 6 mm, montavimo greitis padidėja net penkis kartus. Tvirtinti paklotą būtina prie kiekvienos plieninės atraminės konstrukcijos, o tarpusavyje pakloto lapus rekomenduotina tvirtinti kas 30–40 cm.
Nuolydžių formavimo sluoksnis
Reikiamas stogo nuolydis gali būti užtikrinamas šiais būdais:
kintamu birios šiluminės izoliacijos sluoksniu (dažniausiai naudojamas keramzitas), jis pilamas virš gelžbetoninio denginio po pagrindiniu šiluminės izoliacijos sluoksniu. Toks sluoksnis šiuo atveju visame plote yra vienodo storio;
naudojant šiluminei izoliacijai kintamo storio plokštes. Taip supaprastinama darbų technologija, bet išauga stogo kaina. Toks sprendimas būdingas stogams su atraminiu metaliniu paklotu, kai nuolydžiui formuoti negalima naudoti birių medžiagų;
montuojant su reikiamu nuolydžiu denginio konstrukcijas, dažniausiai metalinį paklotą arba gelžbetoninius denginio elementus, virš kurių klojamas vienodo storio šiluminės izoliacijos sluoksnis. Tokiu atveju dėl medžiagų taupymo sumažėja stogo kaina, bet gali atsirasti problemų su viršutinio aukšto patalpų interjeru.
Šilumos izoliacijos įrengimas
Įrengiant sutapdinto stogo apšiltinimo sluoksnį, termoizoliacinių statybos produktų mechaninis atsparumas turi būti parinktas įvertinus galimą apkrovų poveikį. Minimalūs reikalavimai termoizoliaciniams statybos produktams iš mineralinės vatos ir polistireninio putplasčio tokie:
kai termoizoliacinis sluoksnis yra sudarytas iš dviejų ar daugiau mineralinės vatos sluoksnių arba termoizoliaciniam sluoksniui panaudota viensluoksnė mineralinė vata su skirtingomis viršutinių ir apatinių sluoksnių stiprumo savybėmis, apatinių mineralinės vatos sluoksnių gniuždomasis įtempis, kai produktai deformuojami 10 %, turi būti ne mažesnis kaip 30 kPa, o viršutinio sluoksnio – ne mažesnis kaip 50 kPa, kai viršutinio sluoksnio storis ne mažesnis už 40 mm, kitais atvejais – 60 kPa;
kai termoizoliacinis sluoksnis yra sudarytas iš vieno mineralinės vatos sluoksnio, tokio statybos produkto iš mineralinės vatos gniuždomasis įtempis, kai produktai deformuojami 10 %, turi būti ne mažesnis kaip 50 kPa;
kai termoizoliacinis sluoksnis yra sudarytas iš dviejų ar daugiau polistireninio putplasčio (EPS arba XPS) sluoksnių, apatinių polistireninio putplasčio sluoksnių gniuždomasis įtempis, kai produktai deformuojami 10 %, turi būti ne mažesnis kaip 80 kPa, o viršutinio sluoksnio – ne mažesnis už 100 kPa;
kai termoizoliacinis sluoksnis yra sudarytas iš vieno polistireninio putplasčio (EPS arba XPS) sluoksnio, tokio statybos produkto iš polistireninio putplasčio gniuždomasis įtempis, kai produktai deformuojami 10 %, turi būti ne mažesnis kaip 100 kPa.
Didžiąją įrengiamų sutapdintų neeksploatuojamų stogų dalį sudaro gyvenamųjų, visuomeninių, komercinių ar pramoninių pastatų stogai, kuriems yra keliamas BROOF (t1) degumo klasės gaisrinės saugos reikalavimas, todėl būtent stogo degumo klasifikavimo ataskaita tampa pagrindiniu dokumentu, pagal kurį nustatoma konstrukcinė stogo sudėtis, taip pat ir šilumą izoliuojančio sluoksnio konstrukcinė sudėtis.
Garo izoliacijos įrengimas
Visuose apšiltintuose sutapdintuose stoguose turi būti įrengta garo izoliacija. Izoliacijos tipas priklauso nuo patalpų, esančių po stogu, santykinės oro drėgmės ir temperatūrinio režimo. Garo izoliacija įrengiama iš šiltosios konstrukcijos pusės prieš šilumos izoliaciją arba tarp šilumos izoliacijos sluoksnių. Garo izoliaciją tarp šilumos izoliacijos sluoksnių rekomenduojama įrengti tada, jei stogas įrengiamas ant profiliuoto plieno lakštų. Garo izoliacijos siūles būtina suklijuoti, tarpusavyje sulydyti arba kitaip užsandarinti.
Kai garo izoliacija įrengiama tarp dviejų šilumos izoliacijos sluoksnių, būtina laikytis taisyklės, kad vidinis šilumos izoliacijos sluoksnis būtų ne mažiau kaip tris kartus plonesnis už išorinį. Priešingu atveju – garo izoliacija turi būti įrengiama prieš šilumos izoliaciją iš šiltosios pusės. Įrengiant vėdinamuosius stogus ant profiliuoto plieno lakštų, garo izoliacija būtinai turi būti įrengiama tarp šilumos izoliacijos sluoksnių. Garo izoliacija prisijungimo prie sienų, švieslangių, šachtų ir įrenginių, pereinančių per denginį, vietose turi tęstis iki šilumos izoliacijos viršaus, o deformacinių siūlių vietose turi dengti kompensatorių kraštus.
Vienas pagrindinių techninių rodiklių, kuris turi būti nurodomas garo izoliaciniam sluoksniui, tai hidroizoliacinio sluoksnio garinei varžai lygiavertis oro sluoksnio storis sd, kurio vertė turi būti parenkama pagal STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ prieduose pateiktas rekomendacijas arba pagrįsta skaičiavimais pagal STR 2.05.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ reikalavimus.
Universaliausios ir dažniausiai naudojamos garų izoliacinės plėvelės gaminamos iš stabilizuoto polietileno, o jų storis siekia 2,0 mm.Vandens garų slėgio išlyginamojo sluoksnio įrengimas
Plokščiųjų neeksploatuojamų stogų vandens garų slėgio išlyginamasis sluoksnis turi būti įrengtas po hidroizoliacinės dangos sluoksniu. Vandens garų slėgio išlyginamojo sluoksnio oro mikrotarpsluoksniai turi susisiekti su išore per parapetus, karnizus arba vėdinimo kaminėlius. Visuose platesniuose kaip 10 m stoguose turi būti įrengti vėdinimo kaminėliai. 60–80 kv.m stogo plote turi būti įrengtas ne mažiau kaip vienas vėdinimo kaminėlis.
Vandens nuvedimo sistemos įrengimas
Lietuvoje reglamentuojama, kad minimalūs paviršiaus nuolydžiai turėtų būti ne mažesni kaip 1,4 laipsnio, stogo įlajų skaičius pagal stogo plotą (jei įlajos skersmuo DN110 – rekomenduojama 1 įlaja 80–100 kv.m stogo ploto), atstumas tarp įlajų neturėtų būti didesnis negu 12 metrų. Pabrėžtina, kad įlajos nuo vertikalių stogo konstrukcijų pagal STR normatyvus turi būti montuojamos mažiausiai 500 mm atstumu. Negalima montuoti įlajų vertikalių ir horizontalių konstrukcijų susikirtimo vietose.
Labai svarbu, kad lietaus vandens nepatektų į stogo konstrukcijos vidų, o jei vis dėlto taip atsitinka – būtų iškart drenuojamas, naudojant specialius drenažinius žiedus. Visų pirma vanduo pradeda tekėti į įlajas, nes jos montuojamos žemiausiose stogo vietose – būtent čia ir yra perskrodžiama stogo konstrukcija. Įlajas būtina montuoti sandariai, kitaip neišvengsime stogo remonto, ir, žinoma, teks atseikėti nemažą sumą pinigų.
Kompanija HL rinkai siūlo daugiau kaip 40 įvairių tipų vandens nuvedimo įlajų bei kitų komplektuojamų elementų. Atsižvelgiant į stogo konstrukcijos, hidroizoliacijos tipą, termoizoliacijos sluoksnio storį, pirkėjams siūlomi optimalūs vandens surinkimo įlajų variantai. HL įlajos pritaikytos įvairaus tipo hidroizoliacijai arba stogo dangai sandariai privesti (bituminė prilydoma, PVC, FPO, cinkuota arba varinė danga), taip pat specialios įlajos profiliuoto metalinio tipo stogo konstrukcijoms.
Sutapdinto stogo skardinimas. Apsaugos elementai
Sutapdintam stogui skardinti projekte turi būti numatyti atitinkami skardos gaminiai. Siekiant, kad stogo apskardinimas būtų ilgalaikis ir patikimas, projekte turėtų būti apibrėžti leidžiamų naudoti skardos ruošinių tipai. Skardos gaminius galima nurodyti šiais techniniais rodikliais:
skardos storis;
skardos antikorozinė danga.
Skardinimo darbų charakteristikos reglamentuojamos techniniu reglamentu STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“:
parapetų viršaus nuolydis ir išsikišimas už sienos ribų;
skardos gaminių užleidimas ant sienos.
Stogų dengimo specialistai atkreipia dėmesį, kad projektuose retai formuojami reikalavimai skardos ruošiniams, todėl dažniausiai naudojami pigiausi 0,5 mm skardos ruošiniai.
Įrengiant eksploatuojamus plokščiuosius stogus virš parapetų, būtina įrengti apsauginę tvorelę, kurios aukštis virš grindų lygio būtų ne mažesnis kaip 1 200 mm, o neeksploatuojamiems stogams – 600 mm aukščio, jeigu namo aukštis didesnis nei 10 metrų.
Vienas pagrindinių kokybės parametrų, kuris turėtų būti nurodomas apsauginėms tvorelėms, – tai antikorozinė danga. Formuojant reikalavimus antikorozinei apsauginių tvorelių dangai, būtina nustatyti tvorelių eksploatacijos aplinkos koroziškumo kategoriją pagal standarto EN ISO 12944-2 reikalavimus. Ji bendruoju atveju turėtų būti C3: miesto ir pramoninė atmosfera, vidutinė tarša sieros dioksidu, mažo druskingumo kranto sritys. Šiuo atveju antikorozinė tvorelių danga neturėtų būti prastesnė nei „karštasis cinkavimas“ EN ISO 1461 tvorelių, gaminamų suvirinimo būdu, arba milteliniu būdu dažytų Sendzimiro cinko skardos gaminių.
Inžinerinių komunikacijų nutiesimas per sutapdinto stogo konstrukciją
Inžinerinių komunikacijų nutiesimui pro sutapdinto stogo konstrukciją ir jų sandarinimui skiriamas per mažas tiek Lietuvos reglamentų, tiek projektuotojų bei montuotojų dėmesys. Kabelių įvadas per stogo konstrukcijas yra dažnai pasitaikanti problema, nes projektuose nenumatomi techniniai sprendiniai ir neįkainojami sąmatų rengimo metu, o siekiant išpildyti užsakovo pageidavimus ir įrengti tinkamus hermetiškus bei ilgalaikius kabelių įvadus susiduriama su kainos ir technine sandarinimo mazgo problema. Šio sandarinimo mazgo ekonominė problemos pusė galėtų būti išspręsta projektuotojams nurodžius techniniame projekte technologijos tipą ir sandarinimo komplektų skaičių. Sandarinimo sprendinių kaina siekia 1 000–5 000 Lt be PVM.
Žaibosaugos įrengimas ant sutapdinto stogo
Lietuvoje projektuojamos ir įrengiamos dviejų tipų žaibo apsaugos sistemos: pasyvioji ir aktyvioji. Žaibolaidžiams ir laidininkams tvirtinti parenkami tokie tvirtinimo elementai, kurie nepažeistų stogo dangos ir užtikrintų konstrukcijų patikimumą.
Pasyvioji žaibosauga ant sutapdintų stogų paprastai daroma tinklinė: ant stogo formuojami tinklo skyreliai, jų dydis priklauso nuo kategorijos (IV kat. 20 x 20 m, III kat. 15 x 15 m, II kat. 10 x 10 m, I kat. 5 x 5 m). „Horizontalūs laidininkai klojami pakeliant juos nuo dangos ant kaladėlės formos laikiklių“, – pastebi žaibosaugos sistemas montuojančios UAB „Edgama“ specialistai. Taip pat būtina apsaugoti ant stogo esančius įvairius antstatus, dažniausiai tai daroma naudojant vertikalius žaibolaidžius, juos tvirtinant ant betoninių padų. Geriausiai naudoti aliuminio lydinio žaibolaidžius dėl jų mažo svorio, iki 2 m ilgio žaibolaidžiui užtektų 9 kg svorio pado, 3 m ilgio – jau reikėtų 19 kg svorio pado (PB19). Po padais reikia pakloti guminius kilimėlius. Į bendrą žaibo apsaugos tinklą turi būti sujungtos stogo metalinės konstrukcijos: parapetai, apskardinimo elementai, tvorelės, tam naudojamos įvairių tipų varžtinės jungtys ir gnybtai. Kaip laidininką rekomenduotina naudoti aliuminio lydinio 8 mm skersmens vielą, ją lengva tiesinti elektriniu suktuvu. Be to, taip tiesinant aliuminio lydinio viela sustandinama. Tokios vielos pranašumai yra mažas svoris, maža varža, o tai reiškia mažą įkaitimą žaibo išlydžio metu. Aliuminio lydinio viela turi didelį santykinį pailgėjimą, todėl dėl temperatūrų svyravimų ji ilgėja ir traukiasi, tad būtina naudoti lanksčias jungtis arba įrengti nedidelius išgaubimus iš pačios vielos. Pačios vielos sujungimui ar persikirtimui reikia naudoti varžtines jungtis. Jos gali būti plieninės (cinkuotos pagal standartą EN ISO 1461 arba pagamintos iš nerūdijančiojo plieno) arba aliuminio lydinio.
Prielaidos kokybiškam sutapdintam neeksploatuojamam stogui įrengti. Geroji praktika
Stogai, sutapdinti su šilumos izoliacija, apsaugo pastatus nuo šalčio, karščio, atmosferinių kritulių, teršalų, triukšmo, UV spindulių ir kt. poveikio. Tokių stogų vertė sudaro apie 2,5–8 % viso pastato vertės. Kai sutapdinti stogai yra nekokybiški, žalos vertė gali būti žymiai didesnė. Pro sutapdintus stogus į išorę išeina 10–25 % šilumos energijos. Esant prastam stogų apšiltinimui ar blogai apsaugai nuo drėgmės bei teršalų, stogai gali peršalti ir pastatuose gali padidėti šilumos nuostoliai. Patalpose gali susidaryti ≥ 80 % santykinis oro drėgnis, o ant lubų bei šalia jų gali pradėti veistis mikroorganizmai – mikromicetai, patalpose gali susidaryti antisanitarinė aplinka ir imti gesti žemiau esančios konstrukcijos bei jų apdaila.
Kokybiško sutapdinto stogo įrengimas prasideda nuo aiškių ir pagrįstų sprendinių parinkimo, kai turi būti suformuojami pagrindiniai techniniai bei ekonominiai rodikliai. Be esminių šiluminių ir konstrukcinių stogo rodiklių, turi būti įvardytas ir stogo ilgalaikiškumo rodiklis, lemiantis daugumos pasirenkamų statybos produktų kokybę bei stogo kainą.
Aiškiai pasirinkus stogo ekonominius, konstrukcinius, ilgalaikiškumo bei kitus rodiklius, būtina juos apibrėžti techninio projekto metu. Taip pat aiškiai turi būti apibrėžti visi stogo konstrukcijos techniniai sprendiniai, planuojami naudoti statybos produktai bei techniniai parametrai, kurie užkirstų kelią prastesnės kokybės produktų naudojimui statybos metu. Greta pagrindinių stogo brėžinių turi būti pateiktos reikiamos stogo bei jo elementų detalės ir schemos. Rengiant apibendrintus medžiagų sąnaudų žiniaraščius, turi būti siekiama, kad jų pagrindu būtų galima sudaryti realius statybos biudžetus ir kokybiškai organizuoti rangovų konkursus, įvertinant ne tik siūlomų sprendimų kainą, bet ir kokybę.
Sutapdinto stogo montavimo metu rekomenduotina vadovautis ne tik pagrindiniais Lietuvos statybos reglamentų reikalavimais, bet ir Lietuvos statybininkų asociacijos bei Polistireninio putplasčio asociacijos iniciatyva parengtomis atitinkamomis gerąją praktiką skatinančiomis taisyklėmis.
Gerąją praktiką skatinančios taisyklės techninės priežiūros įmonėms ir specialistams leidžia kokybiškai atlikti stogo darbų montavimo kokybės patikrą pagal aiškiai įvardytus kokybės įvertinimo kriterijus, o kokybiškai parengti projektai – papildomai įvertinti planuojamų naudoti statybos produktų atitiktį projektiniams sprendiniams ir užkirsti kelią nekokybiškai statybai.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.
