Aplinka namuose atspindi ten gyvenančio žmogaus asmenybę, gyvenimo filosofiją, tad vien pažvelgę į interjerą galime spręsti, kas ten gyvena, ką mėgsta, kuo užsiima ir pan. Duris į asmeninę erdvę praverkime kartu su interjero dizainerėmis Indre Sunklodiene ir Eliza Šubert.
Šaltos naujovės ir ištrintos ribos
„Individualių būstų interjero tendencijos ir mados, kaip ir bet kokios kitos srities, juda ir keičiasi šviesos greičiu, – pastebi vyresnioji studijos „EMPRO“ dizainerė Eliza Šubert. – Dažniausiai kryptį nurodo parodų ir forumų siūlomi sprendimai. Kuriant interjerą tenka atsižvelgti į įvairių sričių specifikas. Tad ne visuomet gali siekti vien estetikos ir grožio. Neretai naujoviški sprendimai lemia mažą formų ir medžiagų pasirinkimą. Deja, tai ne visuomet tinka mūsų būstams.“
Bet panašu, kad patinka klientams, nes, pasak interjero dizainerės-architektės Indrės Sunklodienės, medžiagos po truputį netenka savo apibrėžtų panaudojimo sferų – dabar nieko nestebina parketlentės ant lubų, sienų, taip pat vis dažniau ryžtamasi drąsiems sprendimams, tokiems kaip paliekamos atviros betono perdangos, kolonos, grindys.
„Per pastaruosius keletą metų mes labai gerai įsisavinome „šaltąsias“ apdailos medžiagas, – pritaria ir E. Šubert. – Betonas, akmens masė, metalas. Daugybė būstų dabar atrodo net asketiškai, nors klasikinės formos ir Provansas mūsų tautai niekuomet ir nebuvo artimi.“
Kita naujovė – grįžtanti vintažo mada, kuri ištrina ribas tarp privačių ir visuomeninių interjerų, – kavinės, barai tampa panašūs į jaukias namų svetaines, o namuose neretai atsiranda industriniams interjerams būdingų elementų. Tačiau mes sunkiai suvokiame ir priimame Europos siūlomas tendencijas, nes neretai sprendimai būna labai drąsūs. Pavyzdžiui, italai grįžta prie savo šaknų ir siūlo vaikystės prisiminimuose įstrigusias šešiakampes apdailos plyteles, o mūsų tautiečiams tokia apdaila kelia neigiamas emocijas ir vis dar primena sovietmetį. Pasak E. Šubert, išlieka jaunimo labai mėgstamas skandinaviškas stilius, nes ši stilistika pasąmoningai mums yra artimiausia. „Bet tokios jau tos tendencijos – laikinumas ir nepastovumas. Svarbiausia – išlikti savimi ir suvokti, kad mūsų namai – tai mes patys“, – teigia dizainerė.
Šiek tiek žemės, miško ir dangaus
Gal asketiški betoniniai lietuvaičių namai bent jau pagyvinti ryškesnėmis spalvomis? „Deja, – nuvilia E. Šubert. – Vyraujančios spalvos besąlygiškai yra pastelinės. Jų turbūt net globalinis atšilimas nepakeis. Gal kaltas lietingas mūsų šalies oras, gal permanentinė psichologinė būsena. Visuomet norisi „kuo šviesiau“. Savo klientų akyse pastebiu neapsakomą baimę tamsesniems ar sodresniems atspalviams. Tai lengva paaiškinti. Neseniai turėjau apsispręsti dėl vieno projekto pastato fasado spalvos. Paletė plati, atspalviai sudėlioti plotais ir sumaišyti nuo šviesiausio iki tamsiausio. Pirmą kartą žvilgtelėjusi, iš karto pamačiau, kad yra viena vienintelė tinkama spalva. Kadangi turėjau šiek tiek laiko, leidau sau pafantazuoti. Kuo toliau žiūrėjau į atspalvius, tuo labiau tapo aišku, kad Lietuvos atspalviai yra žemės, miško ir niūraus dangaus. O štai šalia jų – ryškūs koralų, Pietų šalių saulės ir dykumos atspalviai. O dar dešiniau – balkšvi ir mėlyni Graikijos salų tonai. Bet mūsų kraštovaizdžiui vis vien tiks tik ta vienintelė šviesi gelsvai pilka spalva.“
Ir I. Sunklodienė sutinka, kad natūralios, žemiškos spalvos pas mus visuomet išlieka populiarios ir madingos, iš išskirtinių spalvų ji pamini ryškiai žalią ir mėlynos bei geltonos spalvų derinius. Nors, pasak E. Šubert, nėra blogai, kad renkamės prislopintą ramumą ir šviesą, tačiau pasidžiaugia, kad ir tarp mūsų atsiranda sukilėlių. Jai teko rengti ir visiškai netipinį interjero projektą. Užsakovai pageidavo kuo ryškesnių įvairių atspalvių. Avietinė, žalia, turkio ir citrusinių atspalviai. „Neslėpsiu, man tai buvo lyg atgaiva mintims, – sako ji. – Nors teko atsisakyti vaizdų už lango ir papildomai uždengti juos šviesai laidžiu, bet vaizdo neperteikiančiu audiniu. Aplinka buvo absoliučiai nepalanki – mažas miestelis, aplink vien pilki daugiabučiai namai. O viduje – pietietiškos nuotaikos! Visuomet sakau, kad gali eksperimentuoti, būti drąsus. Bet jei norisi ryškumo, turi iš tikrųjų tai jausti. Čia negali vadovautis mada. Čia gimsta namai.“
Kur slepiasi buitis?
Pasak I. Sunklodienės, buities ir santechnikos prietaisai interjere atsiskleidžia ar pasislepia, atsižvelgiant į interjero koncepciją. „Buitinė technika visuomet liks tuo dalyku, kurio techninės ypatybės yra svarbesnės už išvaizdą, – sako E. Šubert. – Jei virtuvėje negaminama, nėra reikalo įrengti daugiafunkcę orkaitę matomiausioje vietoje. Yra gamintojų, siūlančių minimalius daugiafunkcius prietaisus, atliekančius mažiausiai dvi skirtingas funkcijas.
Taip esame integravę mikrobangų krosnelę, orkaitę, indaplovę – viskas viename. Santechnikos įrangos variantų taip pat daug. Yra ir kitų būdų – jei netinka buitinio prietaiso vaizdas, slepiame jį balde.“ Tačiau dizainerė pastebi, jog yra nemažai gamintojų, kurie siūlo tokią buitinę techniką, kuri tiesiog sukurta būti dėmesio centre. Čia kiekvienas objektas išskirtinis ir dėl savo spalvos, formos, medžiagiškumo. Tokių objektų pasirinkimą lemia interjero stilistika.
Naujovėmis Lietuvoje būtų galima vadinti galimybę rinktis santechnikos ar buities prietaisus iš spalvų paletės, taip pat naujas yra šildymo kopėtėlių atgimimas – dabar jos tampa ne tik vieta rankšluosčiams džiauti, bet ir visaverte dizaino dalimi, dekoro elementu.
