Žurnalo MANO NAMAI rugsėjo numerį prenumeratoriai jau rado savo pašto dėžutėse, kitų skaitytojų leidinys laukia spaudos pardavimo vietose.
Ruošdama numerį redakcija dar neskubėjo atsisveikinti su vasara, šiltuoju sezonu pasidžiaukite ir jūs.
Interjeras/geros idėjos
Moderni tradicinės sodybos versija
Miško apsupty prie tvenkinio iškilusi mieste gyvenančių šeimininkų poilsiui skirta sodyba – tarsi šiuolaikiška kaimo namo interpretacija. Projektuotojų komanda nesistengė atkartoti tradicinei trobai būdingų formų, o jai dekoruoti neieškojo autentiškų rakandų, tačiau išgrynino senovinio kaimo idėją: pabrėžė ryšį su aplinka, interjere pritaikė archajišką šeimos gyvenimo schemą, rinkosi tik lietuviškas medžiagas ir baldus, o darbams atlikti kvietėsi vietinius aplinkinių gyvenviečių meistrus.
Nuotraukos – Augio Narmonto. Tekstas – Kristinos Pečiukonienės. Projekto autoriai – studijos „Devyni architektai“ architektai Jurgita Liubartaitė ir Arūnas Skrolis, www.devyniarchitektai.lt.
Namui statyti buvo pasirinkta erdvi miško proskyna, nedidelė kalvelė – tokia vieta, kur būtų mažiausiai skverbiamasi į natūralią miško aplinką. Ekologiškumas ir pagarba aplinkai buvo vieni svarbiausių principų projektuojant sodybos pastatų kompleksą – gyvenamąjį namą ir pirtį. Tai lėmė ir statinių formos bei statybos ir apdailos medžiagų pasirinkimą. Objektą projektavusių architektų komanda „Devyni architektai“ pasiūlė tradicinės, lakoniškos formos pastato su dvišlaičiu stogu projektą, tačiau siekiant, kad jis atitiktų šiuolaikiškų, mieste gyvenančių šeimininkų poreikius, buvo pritaikyti moderniems pastatams būdingi elementai – dideli langai, aukštos lubos, atsisakyta perdangų ir išsaugota erdvė, suprojektuota antresolė.
Medinio beveik 80 m² ploto sodybos namo interjere, kaip ir išorėje, vyrauja paprastumo estetika. Projekto autoriai siekė, kad viduje būtų juntamas erdvės ir laisvumo įspūdis, o pagrindinis dėmesys koncentruojamas į tai, kas yra už namo sienų, nes šioje vietoje tai ir yra didžiausia vertybė. Dėl šios priežasties pagrindinė namo patalpa projektuojama be jokių pertvarų, palikta atvira pastogės erdvė, o jos aukštis siekia net 5 m. Be to, svetainės zonoje sumontuoti didžiuliai langai, pro kuriuos į monochrominį, lakoniško dizaino šviesiai dažyto kolorito interjerą veržiasi gyvybinga miško žaluma ir tarsi išplečia vidines erdves už namo sienų.
Interjeras/geros idėjos
Jaukumas be kompromisų
Aplinkos ir vidaus erdvių vientisumas – vienas svarbiausių sėkmingo gyvenamosios erdvės įrengimo aspektų, todėl architektė Jolanta Zapolskaja, projektuodama namą Vilniaus priemiestyje netoli miško, iš anksto numatė ir erdvinius bei funkcinius sprendimus, padėjusius į bendrą visumą susieti eksterjerą ir interjerą. Ypatingą dėmesį skyrusi jaukumui sukurti, projekto autorė šiuolaikiškame interjere taip pat pritaikė medžio apdailos fragmentų, sodrių žemės atspalvių intarpų ir santūraus klasikinio stiliaus užuominų.
Nuotraukos – Lauros Vansevičienės. Tekstas – Kristinos Pečiukonienės. Projekto autorė – architektė Jolanta Zapolskaja, www.lainamai.lt.
Projekto autorė ypač didelį dėmesį skyrė dekoravimo sprendimams. Naujajame name įsikūrusi jauna šeima pastaruoju metu itin madingo minimalizmo ir skandinaviško stiliaus su jaukumu nesieja, todėl čia buvo eita kitokiu keliu: pritaikyta daug medžio faktūros elementų, minkštų tekstilės detalių, o šiuolaikiškas erdves papildė šen bei ten priderintos klasikinio stiliaus užuominos – iš Indijos parsivežtas raštuotas kilimas, šviestuvai, subtilios baldų formos, senovinio dizaino židinio kokliai ir pan. Stiklinis erkeris kartu yra ir žiemos sodas augalams. Jame šeimininkai planuoja pastatyti patogų krėslą, kuriame įsitaisius bus galima džiaugtis gamtos vaizdu net ir vėsesniu oru.
Interjeras/geros idėjos
3 mažų butų sprendimai: erdvę formuoja funkcinis tūris
Maža erdvė visada reikalauja daugiau pastangų bei kūrybiškumo ir kelia daugiau klausimų, kaip ir kur viską sutalpinti.
Reikalingus atsakymus ir tinkamus sprendimus padės rasti lietuvių dizainerių sukurti trijų butų – 47 kv.m, 37 kv.m ir 20 kv.m – su vienu miegamuoju interjerai, kuriuos visus sieja bendras vardiklis – naujai suprojektuotas funkcinis tūris, padedantis formuoti nedidelių patalpų erdves.
Namų aplinka
Ne taip, kaip pas visus
„Nenorėjome savo kieme įprasto ir pas kaimynus matomo vaizdo – pakraščiais išdėstytų gėlynų, o viduryje tuščios vejos. Svajojome apie kažką įdomesnio! Dar norėjome čia sutalpinti viską: ir vaismedžius, ir vaiskrūmius, ir gėlynus, ir daržą, ir vaikų žaidimų zoną,“ – sako vienoje Vilniaus sodų bendrijoje esančio sklypo šeimininkė. Kraštovaizdžio architektei Godai Čibiraitei-Characiejienei pavyko įgyvendinti tokį išties maksimalistinį projektą, nes teisybės dėlei būtina pridurti, kad plotas priešais namą užima vos porą arų.
Nuotraukos – Augio Narmonto. Tekstas – Danguolės Kiškienės. Projekto autorė – kraštovaizdžio architektė Goda Čibiraitė-Characiejienė.
Kraštovaizdžio architektė, planuodama sodo geometrinę struktūrą, rėmėsi dėsniu, kad mažame sklype lenktos linijos yra neefektyvios. Juo labiau, kad reljefas čia neiškraipo tiesių linijų – jis tik tolydžio truputį žemėjantis, bet iš esmės yra beveik plokščias. Kadangi sklypo forma – taisyklingas stačiakampis, simetriškas namas taip pat įkomponuotas centre, optimalu buvo simetriškai sudėlioti ir sodo zonas. Tačiau tai būtų nuobodu… Pasak architektės, visas įdomumas tas, kad proporcingai sukomponuotos stačiakampės lysvės ir gėlynai sklypo ribų atžvilgiu pasukti 45º laipsnių kampu. Kadangi įstrižos linijos ilgesnės nei statmenos, priversdamos žvilgsnį krypti į šoną jos praplečia erdvę.
Sodo šeimininkė labai tiksliai žinojo, kokio gėlyno nori – nestandartinio ir etnografinio. Jai nereikėjo sodo „kaip pas visus“, kur auga tujos, kalninės pušelės, perimetras apsodintas kokiais nors lepiais augalais. Gėlynai turėjo būti tokie, kaip pas močiutę, apželdinti daugiamečiais augalais, kurie galėtų laisvai keroti ir į kurių gyvenimą reikėtų kištis minimaliai. „Tokie gal ne visiems patinka, bet kai aplinkui pas kaimynus įprasti dekoratyvūs gėlynai, „kitoniškas“ sodas išryškėja itin kontrastingai,“ – įsitikinusi sklypo šeimininkė.
Stiliaus paieškos
Vis kartojamas treliažo motyvas
Treliažas – rombo formą atkartojančios grotelės iš įstrižai sukryžiuotų lentelių – įdomus tiek kraštovaizdžio, tiek interjero dizaino elementas. Šis iš prancūzų kalbos kilęs žodis (treillage), reiškiantis groteles, prigijo daugelyje kalbų, mat prancūzai daug prisidėjo prie treliažo išpopuliarėjimo.
Iš tiesų treliažas nėra prancūzų atradimas (nors kartais jiems priskiriamas šis nuopelnas). Grotelės sodus puošė Senovės Romoje – tokia konstrukcija naudota pergolėms, aplink ją apsivydavo vynuogės ir įspūdingai atrodė kabančios uogų kekės. Vėliau ažūrinės rombo formos pertvaros įsitvirtino pastatų architektūroje, jomis dekoruoti balkonai, galerijos.
Grotelės kaip atrama tobulai tinka vertikaliam apželdinimui: įkomponuotos šalia sienos, pavėsinės, pergolės ar kito sodo elemento jos tarnauja kaip atrama vijoklinėms gėlėms. Tai ir puošmena, ir apsauga nuo saulės ar vėjo. Itin puikus fonas žaliems lapams ar baltiems žiedams yra tamsia spalva dažytos grotelės. Tekstas – Danguolės Kiškienės.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija
