Grafikė Agnė Juršytė savo darbo erdvę įkūrė lofte. Natūraliai tai tapo ne tik kūrybine erdve, bet ir gyvenamąja aplinka, nes ten praleidžiama ypač daug laiko. Juk apėmus įkvėpimui, gali net nepastebėti, kiek dabar laiko ar kas vyksta aplinkui.
–Tavo specialybė grafikė, bet šiuo metu daugiau tapai.
–Nors esu baigus grafikos studijas Vilniaus Dailės Akademijoje, tapybą atradau kaip naują savo pašaukimą ir neatrastų galimybių erdvę. Dideli formatai, nepatogios temos, ryškios industrinio pasaulio spalvos, atsitiktiniai deriniai verčia ieškoti naujo šiuolaikiško požiūrio į pasaulį ir ateinančias kartas. Derindama reikšmes, siekiu poleriškumo.
Naujuose darbuose vizualumą keičia idėjos grožis. Man rūpi psichologinės, socialinės problemos. Jos tirpdo ribas tarp meno ir gyvenimo. Šiais laikais menas dažnai atsisako individualumo, kūrėjas tampa vienu iš „minios žmonių“, todėl raiškos priemonės ateina iš gatvės, iš kasdienybės. Kūryba nepatvirtinta gyvenimu, man nekelia pasitikėjimo.
–Kodėl pasirinkai dirbti lofte?
–Pasirinkau dirbti lofte, nes siekiau įsikurti ten, kur vyksta procesas, vienijantis kuriančius žmones. Labai dažnai meninkai turi dirbtuves rūsiuose, palėpėse, yra atsiriboję nuo išorinio pasaulio. Grįžus iš Londono, ėmiau ieškoti didelės erdvės, nes planavau neapsiriboti mažais formatais. Susipažinau su „Commune Art“ įkūrėjais. Sužavėjo erdvė, kurioje nuolat vyksta renginiai ir kuri vienija daug kuriančių žmonių, šokėjų, gatvės menininkų, tapytojų, aktorių ir muzikantų. Viena iš jų nuomojamų patalpų tiesiog apkerėjo. Niekaip negalėjau jos pamiršti. Kitą dieną jau krausčiausi ten. Mane žavi dideli formatai, plačios dažų dėmės. Nenorėjau, kad tvarka ir baltos sienos trukdytų kūrybiniam procesui. Kuriant išnyksta erdvė ir laikas. Galiu atsibusti lyg po letargo miego kitos dienos vakare.
–Kokius interjero sprendimus įvykdei šioje erdvėje?
–Aukštas, pilkšvai nutaškytas sienas palikau tokias, kokios buvo. Pats pastatas – buvusi spaustuvė. Industriniai vamzdžiai, neįprasto išplanavimo patalpos, geležinės stumdomos durys. Nepatiko spalvos, todėl pirmiausia perdažiau duris (viduje jų buvo bent trys). Vizijoje dominavo ryškūs kontrastai ir tai manęs nei kiek neerzino. Net atvirkščiai, kėlė entuziazmą, kuo greičiau pradėti dirbti. Keletas baldų (spintelių, baro tipo lentynų, kėdžių) ten jau buvo. Vienus perdažiau, kitus palikau tokius, kokie yra. Seni dovanoti krėslai, kai būdavo kūrybinės krizės, idealiai pritikdavo. Žalia kiliminė danga – paslėpti šaltas, plytelėmis dengtas grindis. Tapau pasikabinus drobę ant sienos, arba ant grindų. Užbaigti kūriniai lieka kabėti, todėl vizualiai sienos nuolat keičiasi, darbams iškeliavus į parodas.
–Kaip pavyksta pažaboti kūrybinę netvarką?
–Kūrybinę netvarką kiekvienas supranta savaip. Man ji reikalinga kaip proceso dalis, dažnai net padeda atrasti naujus kompozicinius ar siužetinius sprendimus. Ji nėra betvarkė. Gal iš pirmo žvilgsnio čia galima įžiūrėti chaosą, tačiau kiekvienas daiktas turi savo vietą ar bent nedidelį perimetrą, kuriame gali migruoti. Žinoma, čia kartas nuo karto apsigyvena dulkių siurblys, langų ploviklis, kibiras ir šluota.
–Kaip apibūdintum šiame lofte vyraujančią dvasią?
–Loftas dvelkia kūryba ir atsipalaidavimu. Dažnai vyksta filmavimai, repeticijos koncertai, parodos, ypač šiltuoju sezono metu. Koridorių sienos išmargintos grafiti, įvairiomis lemputėmis ir paveikslais. Ideali aplinka fotosesijoms ir parodoms. Per tris metus, kiek čia teko dirbti, daug kas pasikeitė, žinoma į gerąją pusę.