Kai oras rudenį dar pakankamai šiltas ir gauname saulės, savo gėlynuose galime sodinti rožių sodinukus ir, žinoma, vertėtų prisiminti, kaip paruošti rožes žiemai, kad sėkmingai peržiemotų ir kitą vasarą vėl džiugintų gausiu žydėjimu. Patarimais sutiko pasidalinti rožių augintojas Ričardas Elijošius.
Rožių sodinimas rudenį
Pasak rožių augintojo Ričardo Elijošiaus, Lietuvoje rožių sodinukus galima sodinti ir rudenį, nes jos spėja dar tą patį rudenį prigyti ir vėliau vystosi daug geriau, negu pasodintos vėlyvą pavasarį.
Kada sodinti?
Labai svarbu rudenį laiku rožes pasodinti. Mūsų klimato sąlygomis geriausias laikas – rugsėjo antroji pusė ar spalio pradžia.
Anot rožių augintojo R. Elijošiaus, pasirenkant konkrečias rožių veisles reikia atsižvelgti į sklypo dydį, jo reljefą, dirvožemį, gruntinio vandens lygį (šaknys jokiu būdu neturi mirkti vandenyje), priedangą nuo didelių skersvėjų.
Kur sodinti?
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į krūmų aukštį, spalvas ir jų suderinamumą, žydėjimo periodus ir trukmę, atsparumą ligoms bei kenkėjams, žiemai ir blogoms oro sąlygoms.
Rožėms reikia pakankamai daug erdvės, jos turi augti neužgožtos kitų augalų, priešingu atveju, neišvengiamai susirgs grybinėmis ligomis.
Vietą būsimam rožynui rinkite atsakingai. Rožės puikiai jaučiasi saulėtoje vietoje, kurią nesunkiai surasite sklypo rytų, pietų ar vakarų pusėje.
O jeigu, vis dėlto ruošiatės joms skirti šiaurinę dalį, būtinai nuo pastatų sodinkite tokiu atstumu, kad tiek ryte, tiek vakare saulė jas apšviestų bent po dvi valandas.
Būtina atsiminti, kad rožės labiausiai nemėgsta skersvėjų ir itin drėgmę sulaikančios žemės.
Koks dirvožemis tinkamas?
Rožės toje pačioje vietoje gali augti 10-20 metų. Geriausiai auga silpnai rūgščiose (pH – 5,5-6,5) lengvo priemolio dirvose. Tačiau retai dirvožemis visiškai tinka sodinti rožes, todėl jį reikia gerinti.
Lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose reikia įterpti molio, kompostinės ar velėninės žemės, galvijų perpuvusio mėšlo.
Jei dirva rūgšti – pH sumažinamas, įterpiant reikalingą kiekį kreidos (paprastos statybinės, be jokių priedų).
Sunkioms dirvoms pravers stambus smėlis, durpės, kompostinė žemė, galvijų perpuvęs mėšlas.
Kaip sodinti?
Rožės šaknis leidžia giliai, todėl duobė turi būti ne mažiau kaip 60 cm gylio, po to suberti paruoštą dirvožemį.
Dėl rožių sodinimo tankumo ir gylio yra įvairių nuomonių. Praktiškiausia arbatines hibridines ir floribundines rožes sodinti kas 40-45 cm, kad nebūtų didelių tuščių tarpų, taip pat nesunku būtų pasiekti jas prižiūrėti.
Laipiojančias rožes reikia sodinti kas 2-3 m, parko ir stiebines – kas 1-2 m, o miniatiūrines ir poliantines – kas 20-25 cm.
Skiepijimo vieta dažniausiai būna apsukta sintetine izoliacija arba medicininiu pleistru. Todėl prieš sodinimą rudenį reikia atsargiai, viena ranka prilaikant arba nuvynioti, arba truputį įpjovus nuimti.
Į ką svarbu atkreipti dėmesį?
1. Sodinti ne vėliau kaip likus 1-1,5 mėnesio iki užšals žemė, kad šaknys spėtų įsitvirtinti.
2. Prieš sodinant nukarpyti visus žiedus ir pumpurus.
3. Smarkiai patrumpinti šakutes, paliekant 3-4 akutes. Silpnesnius ūglius visai iškirpti. Laipiojančių, krūminių, parko ir besidriekiančių veislių rožių galima patrumpinti 1/3 ūglių.
4. Sodinant pirmametes ar antrametes rožes su vazonais ar puodeliais, stengtis kad žemės nenubyrėtų nuo šaknų, tik pirmamečių šaknis reikia šiek tiek praskleisti, kad neliktų suspaustos, o antramečių šaknys jau yra praskleistos.
Pasodinus gerai palieti ir jokiu būdu netręšti.
Rožių paruošimas žiemai
„Labai svarbus ir atsakingas darbas rožyne rudenį – rožių paruošimas žiemos poilsiui, – sako R. Elijošius. – Kad rožės džiugintų mus savo žiedais sekančiais metais, reikia, kad jos sėkmingai peržiemotų, o tai priklauso nuo veislės atsparumo šalčiui, nuo augalo būklės ir jo pasiruošimo žiemai, nuo oro sąlygų, taip pat nuo uždengimo būdų“.
Rožininko nuomone, sveiki, gerai išsivystę krūmeliai su subrendusiais stiebais lengviau žiemoja, negu silpnai išsivystę, ligų nuvarginti, nepakankamai pamaitinti ir dažnai pjaunami ilgais kotais žiedams pamerkti.
Kada jau ruošti žiemai?
Pasak rožių augintojo R. Elijošiaus, žiemos poilsiui rožės pradedamos ruošti jau vasaros pabaigoje. Rugpjūčio mėnesį nustojama laistyti, nebetręšiama trąšomis, kurių sudėtyje yra azoto.
Patręšiama kalio ir fosforo trąšomis (gerai tam tinka monokalio fosfatas) – taip rožės geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis išlaiko didesnius šalčius.
Klysta tie rožių augintojai, kurie rožes gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis (ypač turinčiomis daug azoto) iki vėlyvo rudens. Tokiu atveju rožės auga toliau, leidžia naujus ūglius, kurių raudoni stiebai ir lapai yra dekoratyvūs ir gražiai žiūrisi net vėlai rudenį.
Tačiau tai yra labai apgaulinga. Maisto medžiagos, kurios reikalingos pasiruošti žiemai, yra sunaudojamos naujiems ūgliams augti, kurie yra minkšti ir pilni skysčių. Iki žiemos jie nespėja sumedėti ir sušąla. Rožės krūmelis skursta ir dažnai žūsta.
Kada ir kaip genėti rožes?
Pagrindiniai rožių krūmai formuojami pavasarį. Tačiau ir rudenį, kad būtų lengviau uždengti, rožes reikia genėti. Kada ir kiek nugenėti, kiekvienas sodininkas sprendžia pats.
Nerekomenduojama genėti anksti rudenį (rugsėjo antroje pusėje – spalio pradžioje), nes (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie vėlgi, kaip aukščiau minėta, nespėja pasiruošti žiemai.
Mūsų klimato sąlygomis tinkamiausias laikas rudens genėjimui yra spalio pabaiga – lapkričio pradžia. Šie terminai gali šiek tiek keistis atsižvelgiant į rudens orus. Įvairių sodinių grupių rožės yra genimos skirtingai.
Besidriekiančių rožių genėti beveik nereikia, tik nukarpomi ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, apie 1/3 ilgio.
Arbatinių – hibridinių (stambiažiedžių) ir floribundinių (daugiažiedžių) rožių krūmeliai priklausomai nuo sumedėjimo laipsnio gali būti genimi stipriai, paliekant nuo apačios 2-3 akutes – šiuo atveju lieka trumpi stiprūs 10-15 cm. aukščio ūgliai, vidutiniškai – 20-30 cm. ir lengvai – šiuo atveju ūgliai tik lengvai patrumpinami, paliekant 40-50 cm.
Žinant, kad anksčiausiai atsprogsta aukščiausiai (ant ūglių galų) esančios akutės, ir pasirinkus vieną iš šių genėjimo būdų, kartu yra pakoreguojamas rožių krūmelių aukštis sekantiems metams.
Kartu nereikėtų pamiršti, kad po žiemos rožių stiebelius gali tekti dar šiek tiek pakirpti, nes kai kurių jų galiukai kelis centimetrus būna pajuodę.
Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-30 cm. virš skiepijimo vietos. Parko rožių iškarpomi tik seni, ligoti ir kreivi stiebai.
Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes, kaip žinoma, jos žydi ant antramečių ūglių. Jų, kaip ir parko rožių, tik pašalinamos senos, apmirusios šakos.
Gerai, kai nuo genėjimo iki uždengimo yra apie 2 savaičių tarpas užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla.
Kiekvienas sodininkas, atsižvelgdamas į vietines sąlygas, geni rožes skirtingai, čia pateikiame tik bendras rekomendacijas. Pvz. Vokietijoje (ypač jos centrinėje ir pietinėje dalyse) dažnai rudenį rožės nekerpamos, o žiemą jos tik apkaupiamos žemėmis ar durpėmis.
Ką daryti po rudeninio genėjimo?
Rudenį, po pirmųjų šalnų, dauguma rožių krūmų dar yra su žaliuojančiais lapais, nemažai jaunų ūglių su neišsiskleidusiais pumpurais. Tokios žiemai uždengtos šakos pašąla, pūna, užsikrečia grybinėmis ligomis, todėl, baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti.
Reikia nuo žemės aplink rožės krūmelį kruopščiai nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt.
Visa tai surinkus geriausiai sudeginti ar išvežti, kompostuoti jokiu būdu negalima, nes tai būtų tikrų tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis.
Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, patartina rožių krūmelius ir žemę aplink juos dezinfekuoti vario preparatais. Gerai veikia ir nebrangus yra vario sulfatas (mėlynas akmenėlis). Purškiama 0,5–1,0 proc. tirpalu.
Kada dengti rožes?
Dengti rožes patartina atėjus pastoviems šalčiams, mūsų klimato sąlygomis, tai būtų lapkričio antra pusė – gruodžio pradžia, o kai kuriais metais ir dar vėliau.
Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės ir palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros.
Per anksti uždengus dar daug stiebų nėra pilnai subrendę, jų mediena yra per daug minkšta ir neatspari šalčiui.
Galutinai rožės uždengiamos, kai oro temperatūra nukrenta maždaug iki -3 iki -5 ° šalčio.
Kaip dengti rožes žiemai?
Pradžioje rožės apkaupiamos 20-25 cm. žemių, sausų medžių lapų ar durpių sluoksniu.
Po to dengiama eglišakėmis – tai geriausia dengiamoji medžiaga. Jos gerai praleidžia orą, neprisigeria vandens, saugo rožes nuo pelių.
Iš tikrųjų dengti rožes galima pačiomis įvairiausiomis medžiagomis, dėžėmis, polietileno plėvele ir pan., tačiau pavasarį atidžiai stebėti orą ir laiku nudengti (ar tik pradengti), kad ankstyva stipri pavasario saulė neiššutintų jų.
Vijoklinės rožės apstatomos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis ir aprišamos, taip apsaugojama apatinė krūmo dalis.
Lanksčios vijoklinės rožės (Rambler tipo) nuimamos nuo atramėlės, nuleidžiamos ant žemės, prieš tai padėjus pagaliukų, kad stiebai nedrėktų, pritvirtinamos, kad nejudėtų ir uždengiamos eglišakėmis, kraikinėmis durpėmis ar gali būti apvyniojamos įvairia orą praleidžiančia medžiaga.
Visos kitos neaukštos rožės tiesiog uždengiamos eglių šakomis. Prieš klojant eglišakes naudinga krūmelius apsmaigstyti vielos lankais – esant atlydžiams jie neleidžia šlapiam ir sunkiam sniegui nuspausti eglišakes iki žemės.
Taip atsitikus rožių stiebeliai išlenda pro eglišakes, lieka neapdengti ir per vėlesnius šalčius žūsta. Daugumos parko rožių dengti nereikia, jas pakanka tik užmulčiuoti.
Kruopščiausiai uždengti reikia stiebines rožes. Lengviausia apsaugoti, jei jos pasodintos į didelį kubilą ar vazoną – šiuo atveju paprasčiausiai įnešama į vėsią patalpą.
Kitu atveju rožė guldoma, prieš tai priešingoje pusėje iškasus duobutę, kad lengviau būtų prilenkti, skersai padedami kelis pagaliukai, kad nesiektų žemės, prismeigiama mediniais kuoliukais ir užberiama kraikinėmis durpėmis ar uždengiama eglišakėmis.
Trečiu atveju (kai rožė jau yra keleto metų, stiebas pakankamai storas ir jį sunku paguldyti) karūna apdedama eglišakėmis ir kruopščiai aprišama, taip pat gerai tinka ir maišinė medžiaga.
Rožių augintojas R. Elijošius atkreipia dėmesį, jog visų veislių rožių negalima uždengti aklinai ar per šiltai.
Nepalikus vėdinimo, krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams, rožės pradeda busti, o vėl atšalus gali žūti.
Dengimui tinka ir medinės dėžės, ruberoidas, maišinė medžiaga, vielos tinklas prilaikymui ir kt., į tai reikėtų žiūrėti kūrybiškai ir išradingai. Su polietilenu reikia elgtis atsargiai, jis gerai tinka uždengti krūmelio viršų, kad rožė neperšlaptų, tačiau šonuose būtina palikti angas, kitaip krūmas paprasčiausiai iššus.
Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame “patale” rožių krūmeliai kuo puikiausiai išsimiega iki pavasario.
Atlikus visus šiuos rudeninius darbus, lengva širdimi galime laukti pavasario – kada rožės pabus iš žiemos miego ir vėl džiugins mus savo žiedais ir svaigins savo aromatu.
