Kokybiškas ir gausus derlius, gražūs žiedai ir lapija priklauso ne tik nuo gerai išdirbtos dirvos, pakankamai šilumos bei drėgmės, tačiau ir nuo dirvoje esančių mitybinių, lengvai įsisavinamų medžiagų kiekio.
Derlingas dirvožemis palaiko natūralaus derlingumo lygį, tačiau nepamirškite, kad jis kasmet mažėja, nes pasodinti augalai – daržovės, gėlės, vejinė žolė, krūmai, medžiai, piktžolės – maitinasi dirvoje esančiomis mitybinėmis medžiagomis.
Norint gauti efektyvų derlingumą reikia naudoti dirvožemio gerinimo medžiagas, meliorantus, organines, mineralines, bakterines trąšas ar kitas medžiagas ir taikyti įvairius dirvos apdirbimo, priežiūros metodus.
Kaip žinoti, ką naudoti?
Atsižvelkite į pagrindines augalų auginimo vietas: ar tai kambarys, balkonas, šiltadaržis, daržas, sodas ar kita aplinka – tuomet susidarykite ir išsirinkite dirvožemio gerinimo medžiagų ir pagrindinio tręšimo trąšų derinius.
Atminkite, organinę dirvožemio dalį sudaro pūvančios augalų liekanos, gyvi ir negyvi mikroorganizmai ir humusas. Humuse yra nesuirusių organinių medžiagų: baltymų, angliavandenių, organinių rūgščių, ir specifinių humusinių medžiagų, kurios sudaro iki 90 % humuso. Iš jų svarbiausios – humino ir fulvo rūgštys. Jų santykis nusako dirvožemio derlingumą. Dirva derlingesnė tuomet, kai šis santykis artėja prie vieneto (0,8–0,9).
Lietuvos dirvožemiuose vidutiniškai yra 2–4 % humuso. Humusas yra potencialus mitybinių medžiagų šaltinis augalų mitybai. Jis mažina sunkių dirvų rišlumą, o lengvų didina, gerina dirvožemio ypatybes. Humuso kiekis palaikomas ir didinamas naudojant dirvos gerinimo medžiagas: kompostus, durpes, biohumusą; sėjant sideralinius augalus; praturtinant dirvą dirvos gerintojais ir aktyvatoriais: humininių ir fulvinių rūgščių koncentratais, probiotikais ir t.t. Patį dirvožemį, jo mechanines ir fizines ypatybes gerina tinkamai suformuota armens (ariamos dirvos sluoksnis) struktūra ir tinkamai panaudoti dirvos papildai, pavyzdžiui, agrovermikulitas, įgėrio granulės. Geriausia dirvožemio gerinimo darbus atlikti rudenį (po derliaus nuėmimo) ruošiant dirvą kitiems metams arba augalų sodinimo (persodinimo) metu.
Kitas efektyvų derlingumą lemiantis svarbus veiksnys yra – tręšimas. Augalų auginimo sėkmė priklauso nuo naudojamų dirvožemyje esančių ir su trąšomis gaunamų mitybinių medžiagų. Kuo dirvožemis derlingesnis (humusingesnis), tuo didesnės galimybės užauginti reikiamą derlių, užtikrinti augalų dekoratyvumą, gauti didesnę ekonominę naudą, be to, reikia naudoti mažiau trąšų. Kadangi optimaliausiam augalų augimui ir vystymuisi be trąšų neįmanoma išsiversti, reikalinga ir tikslinga naudoti harmoningą meliorantų, organinių ir mineralinių trąšų derinį. Agronomijos mokslo yra nustatyta, kad augalams reikia 20 medžiagų, kurios yra reikalingos arba net būtinos ir nepakeičiamos. Dalis medžiagų yra gaunama iš gamtos natūraliu būdu, o augintojo pareiga aprūpinti augalus 12 medžiagų: azotu, fosforu, kaliu, kalciu, magniu, siera, boru, variu, geležimi, manganu, molibdenu, cinku NPK + (Ca, Mg, S) + (B, Cu, Fe, Mn, Mo, Zn).
Kaip teisingai pasirinkti trąšas ir tręšti augalus?
Pirmas žingsnis organizuojant tręšimą būtų dirvožemio tyrimai. Tai padėtų taupyti lėšas, laiką bei laikytis būtiniausių gamtosauginių reikalavimų.
Antras žingsnis – tvirtai apsispręsti naudoti mineralines, organines trąšas, o jeigu yra poreikis ir meliorantus. Vieni augintojai vengdami „chemijos“ nenoriai naudoja mineralines trąšas, jas pakeičia mėšlu, tačiau nevisada pasiekia norimo rezultato. Vengti ar „bijoti“ mineralinių trąšų neverta. Jeigu griežtai prisilaikoma jų normavimo, nurodyto ant pakuotės, ir naudojimo atsižvelgiant į auginimo ypatumus, žalos nebus.
Organinėse trąšose augalų mitybiniai elementai yra organinėse medžiagose, ir jų augalai negali paimti tiesiogiai, t.y. patręšus, dirvožemio mikroorganizmai pirmiausia turi suskaidyti jų sudėtingas organines medžiagas į paprastus mineralinius junginius. Dėl to organinės trąšos veikia silpniau, bet ilgiau už mineralines: pirmaisiais metais augalai paprastai pasisavina apie 30 % azoto, 60 % kalio ir 40 % fosforo. Organinės trąšos vertingos ir tuo, kad jose dažniausiai būna visų augalams reikalingų mitybinių medžiagų, jos yra dirvožemio humuso ir jo kiekio didinimo šaltinis. Be to, jos turi didesnę ekologinę reikšmę bei teigiamą įtaką anglies dioksido kiekiui, kuris reikalingas augalų augimo procesui. Organinių trąšų poveikio dėka padidėja dirvos sorbuojamoji galia, mažinamas dirvožemio tirpalo rūgštingumas, gerėja vandens ir oro režimai, tampa labiau palankesnės cheminės ir fizikinės dirvožemio ypatybės.
Renkantis trąšas, reikėtų atsižvelgti ir į dirvos ypatybes. Šarminėms dirvoms reikalingos rūgščios trąšos, o rūgščias dirvas turėtų praturtinti neutralios ar šarminės trąšos. Dirvos nurūgštinimui naudojami gerai žinomi meliorantai: klintmilčiai, gesintos kalkės, kreida, dolomitmilčiai, kalktrąšė, opokos miltai. Meliorantai ne tik normalizuoja dirvos reakciją, bet ją praturtina kalciu (Ca) ir magniu (Mg).
Trečias žingsnis – apsispręsti dėl tręšimo technologijos (tręšimo normų, laiko, būdo). Trešiant rekomenduojama laikytis tręšimo normų, nustatytų atsižvelgiant į planuojamų auginti augalų poreikį mitybinėms medžiagoms. Reikia atminti, kad maksimalaus augalų derliaus siekimas ne visada naudingas, nes tokiam derliui gauti reikia daugiau investicijų, kurios gali ir neatsipirkti. Be to, gausiai naudoti chemines ir kitas medžiagas rizikinga aplinkosauginiu požiūriu. Saikingas, taupus ir lokalus trąšų naudojimas didina jų efektyvumą, mažina derliaus savikainą, saugo aplinką nuo užteršimo.
Pagrindinis tręšimas – tai toks tręšimas, kai trąšos duodamos iš anksto ir kuris atliekamas rudeninio arimo (perkasimo) arba pavasarinio žemės dirbimo metu. Šiuo būdu įterpiama visa trąšų norma arba didžioji jų dalis (ilgos vegetacijos augalams). Fosforo ir kalio trąšos įterpiamos rudenį arba pavasarį, o azoto trąšomis tręšiama tik pavasarį, kadangi tirpieji azoto junginiai per žiemą išsiplauna. Prie pagrindinio tręšimo galima būtų priskirti ir priešsėjinį tręšimą, kai tręšiama prieš sėją (sodinimą) arba persodinimą. Taipogi reikia nepamiršti, kad pagrindinio tręšimo poveikis turėtų būti ilgaveikis.
Dėl trąšų ir augalų vegetacinių ypatybių labai dažnai pagrindinis tręšimas laike ir naudojimo būduose yra skeliamas tartum į dvi dalis:
Rudenį:
– pakrikas dirvos gerinimas kompostu – 1–2 kg/m2,
– pakrikas tręšimas: organinėmis trąšomis (granuliuotu paukščių mėšlu (NPK 4–3–3) – 200 g/m2), meliorantais (dolomitmilčiais – 200 g/m2) ir mineralinėmis fosforo (granuliuotu superfosfatu (P20) 30–40 g/m2) ir kalio (kalio chloridu (K60) 20–40 g/m2) ar NPK rudeninėmis trąšomis (NPK 3,5–10–15, NPK 3,5–10–20 – 30–40 g/m2).
Pavasarį:
– lokalus dirvos gerinimas (biohumusas, agrovermikulitas, sapropelis, mikorizė, zeovitas),
– lokalus tręšimas: organinėmis trąšomis (granuliuotas paukščių mėšlas (NPK 4–3–3) – 150–200 g/m2), organinėmis–mineralinėmis trąšomis (NPK 7–7–7) – 100–150 g/m2), meliorantais (granuliuota kreida, kalktrąšė 100–150 g/m2), mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis su/be mikroelementais (NPK 12–11–18, NPK 10–10–17, NPK 15–15–15, NPK 16–16–16, NPK 11–11–21 – 30–60 g/m2).
Ketvirtas žingsnis – parinkti konkrečias dirvožemio gerinimo ir tręšimo medžiagas ir jų įterpimo būdus atsižvelgiant į augalų auginimo vietą.