Viendienes augina daugelis gėlių mylėtojų, bet, ko gero, tik nedaugelis žino, kad šios gražios ir nesunkiai auginamos daugiametės gėlės yra valgomos ir netgi labai skanios. Jas galima valgyti šviežias, keptas, troškintas ar konservuotas, be to, valgomi ne tik jų žiedai, bet ir lapai. Azijoje viendienės nuo neatmenamų laikų geriau žinomos ne kaip dekoratyvinis, o kaip maistinis augalas, panašiai kaip pas mus česnakai ar kopūstai. Tad apie viską iš eilės.
VIENDIENĖS savaime auga Japonijoje, Korėjoje ir Kinijoje, kur gamtoje jų galima rasti net kelias dešimtis rūšių. Šiuo metu jos paplitę visame pasaulyje, o gėlynuose paprastai auginamos jau šiuolaikinės gėlės, sukurtos selekcininkų, kurie bando sukurti kuo įdomesnės žiedo formos ar spalvos variantus, atsparius ligoms, kenkėjams bei aplinkos sąlygoms, tad yra sukurta daugiau nei 80 tūkst. viendienių veislių! Smagu ir tai, kad yra lietuvių selekcininkų, kuriančių viendinių veisles, jų sukurta jau kelios dešimtys viendienių veislių.
Viendienė savo vardą tokį gavo todėl, kad vienas žiedas žydi tik vieną dieną, jis anksti ryte prasiskleidžia, o jau kitą dieną nuvysta. Bet nieko tokio, nes žiedyne tų žiedų paprastai būna daug, tad augalo žydėjimas tęsiasi ilgai, o jeigu dar auginamas ne vienas, o keliolika viendienių kerų, tai žiedų jūra gali banguoti net kelis mėnesius.
Botaninis viendienės vardas hemerocallis graikų kalba reiškia „vienos dienos grožis“. Todėl dėl šios trumpos žiedo gyvavimo savybės viendienės retai kada naudojamos skintos puokštėms, tad geriausia jomis grožėtis gėlyne. Iš tiesų viendienes nėra sunku auginti, nėra jos lepios.
Jų šakniastiebiai mėsingi ir gan giliai skverbiasi į žemę, tad moka iškęsti laikiną sausrą. Kaip jau minėti česnakai, viendienės taip pat priklauso vienskilčių augalų grupei, tad turi daug panašumų su kitais svogūniniais augalais.
Kai viendienė pavasarį išleidžia naujus pailgus lapus – juos galima valgyti, jų skonis primena švelnų ir pikantišką svogūnų laiškų skonį.
Juos galima naudoti salotoms, sriuboms, troškiniams. Patį skaniausi jie yra iki tol, kol lapeliai jauni, nors galima valgyti ir vėliau vasarą, bet tada jau būna sprangesni ir kietesni. Viendienės nėra aukšti augalai kol nežydi, lapų keras siekia apie 30–70 cm aukštį. Kai vasarą pasirodo ant aukštų stiebų žiedynai, tada gėlė gali siekti aukščiau nei 1 m.
Kai kurios viendienių rūšys pirmuosius žiedus pradeda skleisti gan anksti, t. y. gegužės viduryje, bet dauguma viendienių rūšių ir hibridų gausiai žydėti pradeda vasarai įsibėgėjus – nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Kadangi šių metų pavasaris buvo ankstyvas, tai ir viendienės pradėjo žydėti gerokai anksčiau.
Nors viendienės nėra labai lepios, bet šiek tiek priežiūros reikia ir joms. Geriausiai jos jaučiasi ir gausiai žydi saulėtose vietose, derlingose ir vidutinio drėgnumo dirvose. Nemėgsta užmirkusių vietų, ten greitai pradeda pūti jų šaknys. Jos gali augti ir daliniame pavėsyje, sausokose ar ne itin derlingose vietose, bet tuomet mažiau žydės, bus suskurdusios arba jas labiau apniks grybinės ligos. Jeigu ant viendienės lapų atsiranda dėmių arba jie gelsta, tai paprastai tokius lapus tik išskinu ir sudeginu, kad grybinė liga neplistų.
O jeigu pradeda pūti šaknys, tai tokios viendienės aš paprastai negelbsčiu, o irgi sudeginu, kad neapkrėstų kitų gėlių. Bet tai būna gan retai, nes viendienės tikrai atsparios gėlės. Kartais lapus pakramsnoja kokie nors vabaliukai, pvz. tokia smulkmė kaip tripsai. Bet geriausia į tai žiūrėti ramiai, t. y. nieko nedaryti, nes juk reikia ir su gamta dalintis, tad geriau atiduoti duoklę vabaliukams, kurie nepadaro didelės žalos, nei purkšti augalus su chemija.
Kadangi viendienės yra ganėtinai nereiklios, tai paprastai jų netrešiu ir žiemai nedangstau, jos puikiai žiemoja mūsų klimato sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kada daigelį parsivežu iš kiek šiltesnių kraštų nei mūsų, – tada pirmąsias žiemas pridengiu eglišakėmis arba balta agroplėvele. Tinkamoje vietoje pasodinta viendienė gali augti kelis dešimtmečius nepersodinama. Jeigu norite pasidauginti viendienę, tai tą geriausia daryti kero dalijimu. Paprastai reikėtų palaukti, kol ji nustos žydėti, tada vėsesnę ar lietingą dieną atkasti dalį kero ir padalinti. Naujai iškastą dalį, jeigu laikosi šiltos ir sausos dienos palaistau, kol pasimato, kad augalas prigijo. Dauginti viendienes galima dalinti iki rudens, bent iki to laiko, kad naujai pasodintos jos spėtų iki šalčių įsišaknyti. Jeigu turite kantrybės ir mėgstate eksperimentus, tai rūšines viendienes galima dauginti ir sėklomis.
Kai pradės skleistis žiedai, neskubėkite jų iš karto daug prisivalgyti. Pirmiausiai todėl, kad ne visos rūšys yra valgomos. Štai rusvoji viendienė (H. fulva) turi šiek tiek nuodingų savybių, tad užkrimtę jų lapų ar žiedų greičiausiai nenusinuodysite, bet sutrikti virškinimas gali. Tad prieš atsikąsdami viendienės, pirmiausiai sužinokite kokią rūšį žadate ragauti.
Be to, jeigu niekada nesate valgę viendienės, tai pirmą kartą suvalgykite ne daugiau 1–2 kąsnius, nes galbūt, jūsų organizmas yra joms alergiškas ir nežinote kaip sureaguos. Kai man pačiai teko pirmą kartą paragauti viendienės žiedų, tai labai patiko ir prisišlamščiau jų daug, bet paskui sustreikavo skrandis, tad kelis sekančius kartus ragavau saikingai, kol vėliau galėjau valgyti kiek tik panorėjusi.
Daugeliui valgytojų skaniausi yra ką tik išsiskleidę, sultingi ir švieži viendienių žiedlapiai, jie ganėtinai saldūs. Bet valgyti galima ne tik žiedus, bet ir neišsiskleidusius pumpurus, vadinamus butonus, kurie turi kiek aštresnį ir pikantiškesnį skonį. Beje, skirtingų spalvų žiedai yra ir skirtingų skonių. Pastebėjau, kad paprastai švelnesnio skonio būna geltoni arba oranžiniai viendienių žiedai, o kiek aštresni violetiniai bei tamsiai raudoni. Ne visiems patinka švieži viendienių žiedai, nes greitai nuo jų apsąlama, tad juos galima įvairiai gaminti: kepti ar troškinti lydytame svieste, kepti mirkytus kiaušinio plakinyje ir apvoliotus miltuose, gaminti iš jų troškinius, omletus, sriubas, pyragus – galimybių daug, svarbu neriboti fantazijos. Viena pažįstama viendienių pumpurus konservuoja stiklainiuose su marinatu, panašiai kaip agurkus ar kitas daržoves, tad žiemą būna visai skanu ir egzotiška mėgautis viendienių pumpurų užkandžio.
Tad jeigu niekada nebandėte auginti viendienių – siūlau dar šiemet arba kitąmet su jomis susidraugauti, tada galėsite gėrėtis kasdien besiskleidžiančiais įvairiaspalviais žiedais, mėgautis maloniu jų aromatu arba gamintis iš jų skanius patiekalus.
