Pelės, pelėnai ir kiškiai yra tikri medžių priešai. Žiemomis, kai trūksta maisto, jie minta sultinga medžių žieve ir pažeidžia juos taip smarkiai, kad šie gali sunykti. Graužikai ypač didelį pavojų kelia jauniems sodams – žievę gali nugraužti net iki brazdos, neretai apgraužia šaknis. Tad kaip nuo jų apsisaugoti?
Jeigu esate pradedantysis sodininkas, nė neverta aiškintis, ar jūsų apylinkėse yra graužikų kenkėjų ar jų nėra – nieko nelaukiant būtina imtis prevencinių priemonių. Reikia žinoti, kad kiškiai, ieškodami maisto, gali atskuosti iš toli, o pelėnai paplitę beveik visur. Akivaizdžiausi požymiai, kad sode įsiveisė dirvinės pelės ir paprastieji pelėnai – iškapstyta žemė, apgraužti vaisiai, šviežios išmatos, o žiemą – pėdsakai sniege.
Teritorijos priežiūra
Veiksmingiausias apsaugos nuo graužikų būdas – išankstinė prevencija: reikia reguliariai ravėti piktžoles, šienauti žolę, iškirsti krūmokšnius, nurinkti akmenis, giliai suarti dirvą. Graužikai gyvena po žeme išsikastuose tuneliuose, kuriais pasiekia maitinimosi vietas ir kaupia atsargas žiemai. Gerai suarus dirvą jų urvai sugriūna, maisto atsargų nelieka, todėl jiems gyventi darosi sunkiau, neretai jie pakliūva plėšrūnams į nagus.
Graužikai mėgsta įsikurti tokiose vietose, kuriose randa maisto ir gali pasislėpti nuo plėšrūnų ir atšiaurių sąlygų. Todėl negalima apleisti savo kiemo, o tvarka jame turėtų būti palaikoma ištisus metus. Mėgstamos graužikų žiemojimo vietos – sąvartynai, derliaus nuėmimo liekanų krūvos, dirvonuojantys laukai, piktžolių ir lapų krūvos, komposto dėžės, šiaudų stirtos, šieno kūgiai, į krūvas sumestos malkos ir t. t. Taigi, viena pagrindinių apsaugos nuo graužikų priemonių – rudenį (ir ištisus metus) tvarkyti ir prižiūrėti savo teritoriją.
Medelių apsauga
Tradicinė ir patikrinta priemonė nuo graužikų – pušies arba eglės šakos, pritvirtintos prie medžių kamienų spygliais žemyn. Kamienus galima aprišti sausais nendrių, aviečių, saulėgrąžų stiebais. Tačiau surinkti šias šakas ne taip jau paprasta. Žymiai paprasčiau apvynioti medžių kamienus stogų toliu, ruberoidu, vielos, metalo ar polimerų tinklais. Apvyniojus šiomis medžiagomis kamienus, apačioje jos įkasamos 4–5 cm gylyje.
Tiesa, šios priemonės veiksmingos tik esant šioms sąlygoms:
- Medžiaga neturi liestis su žieve. Todėl pirmiausia kamieną reikėtų apvynioti plaušine, skuduru (tik ne sintetiniu!) arba keliais laikraščių sluoksniais. Be kita ko, jie apsaugos medžius ir nuo šalčio.
- Audiniai ir medžiagos, kuriomis rišami medžiai, turi būti laidžios orui ir vandeniui. Priešingu atveju prie kamieno kaupsis drėgmė, ji neišgaruos, o tai kenks medeliui.
- Medžiagas turėtų būti sunku pragraužti.
Kaip apsaugoti šaknis
Apkasti žeme kamieno apačią, deja, ne visuomet veiksminga, ypač esant teigiamai temperatūrai, nes gresia atlydis. Po atodrėkių sniegą pomedyje reikėtų suspausti, nes tai padarius graužikai neprisikas iki medelių šaknų. Taip pat patartina mulčiuojant plotą apie medelį, vadinamąjį pomedį, palikti apie 5 cm skersmens nemulčiuotą plotą. Tai daroma tam, kad į durpes neįsiraustų pelės ir kiti graužikai.
Tvora
Saugantis nuo kenkėjų, atvirą teritoriją rekomenduojama aptverti, ypač, jei netoliese yra miškas. Kasmet reikėtų apžiūrėti, ar tvoroje nėra plyšių ir skylių, pro kuriuos prasibrautų kiškiai ir kiti smulkesni žvėreliai. Tvora turėtų siekti apie du metrus aukščio, o apačioje ją reikia įkasti apie 20 cm gylyje, kad graužikai negalėtų patekti į sodą nei pro viršų, nei pro apačią.
Gydymas
Jei jau taip nutiko, kad žievė buvo apgraužta, žaizdas reikėtų storai aptepti sodo tepalu su pikiu arba vandens emulsiniais dažais su 2 proc. sisteminio fungicido priedu ir aprišti pažeistas vietas audiniu. Laiku pastebėjus ir užgydžius medžio žaizdas, juos galima išgelbėti.
