Šiemet sakuros pradeda žydėti gerokai anksčiau nei pernai, nes šįkart pavasaris ankstyvesnis. Be to, pernai daugelyje Lietuvos vietovių sakurų žiedus nušaldė pavasarinės šalnos, tad daug kur žydėjimo stebuklas ir neįvyko. Tad skubėkite džiaugtis jomis šiomis dienomis, nes jų žydėjimas gan trumpas, paprastai trunkantis ne ilgiau kelias savaites, o kartais tetrunka ir vieną savaitę, ypač jei pasitaiko šaltos ir vėjuotos dienos.
Galimybių džiaugtis sakuromis kiekvienais metais Lietuvoje vis didėja, nes vis daugiau miestų ir miestelių sodina šiuos gražius medelius ir kai kur atsiranda visai nemaži sodai, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Alytuje.
Kas gi yra ta sakura, kuri dar kartais vadinama sakūra? Tai dekoratyvinė vyšnia, natūraliai auganti Tolimuose Rytuose (Japonijoje, Kinijoje). Mes auginame paprastąją vyšnią (Prunus cerasus), kuri, beje, taip pat nėra savaiminis mūsų krašto, o tik prieš daugybę atkeliavęs į Lietuvą. Sakuromis arba japoninėmis vyšniomis paprastai vadina šias jų rūšis: smailiadantę (Prunus serrulata), rausvąją (P. x subhirtella), ankstyvąją (P.incisa), puošniąją (P.speciosa), svyruoklinę (P.yedoensis), hokaidinę (P. nipponica) bei kitas. Dabar yra nemažai sukurtų žmogaus rankomis dekoratyvinių vyšnių hibridų. Visas jas vienija puošnūs balti arba rausvi žiedai.
O kuo sakura ypatinga mums, lietuviams? Be abejo, pirmiausiai todėl, kad gražiai žydi. Jas ypač vertina žmonės, kurie domisi Japonijos kultūra. Juk šioje tolimoje šalyje sakurų žydėjimo šventė Hanami turi labai senas ir gilias tradicijas. Teko lankytis Japonijoje tuo metu, kai ten žydi sakuros – ir tikra magija, nes sunku ir nupasakoti tą jausmą, kai patenki į žydinčių sakurų sodą. Baltų arba rausvų žiedų debesų apsuptis svaigina ir žvelgiant aukštyn į žiedus dingsta visos sunkios mintys, apima ilgesys ir kažkuo ši būsena primena vaikystę, kai visas aplinkinis pasaulis atrodė kaip nesibaigianti laimė, kai buvo galima džiaugtis pačiais paprasčiausiais gyvenimo dalykais – saule, oru, gamta, mylimais žmonėmis.
Japonijoje sakurų žydėjimo metu visi tarsi išprotėja gerąja prasme: po darbų, o ypač savaitgaliais visi skuba į parkus, kur gali džiaugtis žiedais, po medžiais ant patiesalų susėda su šeimomis, su draugais ar bendradarbiais, susitinka su seniai matytais bendramoksliais, giminėmis ar bičiuliais, vaišinasi, šnekučiuojasi, medituoja ar tiesiog grožisi žiedais. Juk tas kerintis sakurų žydėjimas japonams simbolizuoja ne tik gamtos atgimimą po žiemos, bet ir visą žmogaus gyvenimą bei jo trapumą, jis primena, kad reikia būti čia ir dabar, branginti ir švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką.
Ypatingas momentas ateina tada, kai nužydėję sakurų žiedlapiai pradeda kristi. Jų būna tokia gausybė, kad žemė tampa tarsi apsnigta, šio „sniego“ prikrenta į plaukus bei rūbus ir jautiesi tarsi palaiminta iš aukščiau. Žydint ir krintant sakurų žiedams žmonės prisimena brangius jiems išėjusiuosius, atleidžia priešams skriaudas ir susitaiko, o daugelis įsimylėjėlių prisipažįsta vienas kitam meilėje, susižada ar tuokiasi.
Ko gero, nėra žavingesnio reginio, nei atsidurti po sakurų medžiais, kurie apkibę baltai rausvų žiedlapių debesimis, pamažu byrančiais ant žemės, tarsi lytų svajonių lietus, ir stebėti, kaip vėjyje linguoja žydinčios šakelės. Tad išmokime džiaugtis šių vyšnių nuostabiu žydėjimu taip, kaip tuo moka džiaugtis japonai.
Juk sakuros gan greitai nubarsto žiedlapius, po jų pradeda skleistis žali lapai ir medžiai tampa įprastiniai kaip ir visi. Vėliau žiedų vietoje kartais sunoksta nedidelės ir tamsios uogos, kurias kaip ir visas vyšnias galima valgyti, tik šios nėra skanios.
Jeigu neturite savo sakuros, atvykite į parkus ir sodus, kur kiekvieną pavasarį vyksta tikra sakurų žydėjimo fiesta. Jau šį savaitgalį tokias vietas rasite Vilniuje japonų diplomato Č.Sugiharos sakurų parke šalia Europos prospekte šalia Neries, Vingio parke esančiame Botanikos sodo skyriuje, Kaune Nemuno saloje, Alytuje, Druskininkuose bei kitur.
