Naujausias kraštovaizdžio dizaino kryptis išmanantys profesionalai tvirtina, kad pasaulyje vejų vietą vis dažniau užima natūralios pievos, labiau primenančios ne žmogaus, o gamtos kūrinius. Ir mes dažnai siūlome tokią alternatyvą, tačiau lengviau pasakyti, nei padaryti… Tikimės, mūsų konsultantės botanikės Teresės Jokšienės patarimai paskatins šiek tiek kitaip pažvelgti į savo sodą ir jį pakeisti. Arba bent apie tai pasvajoti.
Ar visur tinka?
Be abejo, pieva ne visur gražiai atrodys. Jei sode sukomponuoti ryškūs ir išpuoselėti gėlynai, tikrai negalima atsisakyti vejos, kuri jungia juos su kitais kraštovaizdžio elementais ir sukuria pusiausvyrą. Pievai reikia skirti tokį plotą, kur ji atrodys natūraliai ir estetiškai.
X Pieva tiktų sodyboje, kur, gerai pagalvojus, visai nebūtina pjauti vejos, nes čia pat už tvoros veši laukiniai žolynai ir toks kontrastas atrodo dirbtinis.
X Ją galima įkomponuoti nuošaliame sodo kampe, kur rečiau vaikštome, o vejos žolė dėl vienokių ar kitokių priežasčių prastai auga.
X Ji galėtų atsirasti dideliame sklype, kur užtenka vietos ir išpuoselėtiems gėlynams, ir pakraštyje, už gyvatvorės žydinčiai pievai – juk kaip tik tokiu principu remiantis formuojamas prabangių dvarų kraštovaizdis.
Emocijos lemia viską!
Visai teisėtai kyla klausimas, kam pievos apskritai reikia, jeigu ne taip paprasta jai net vietą parinkti. Prieš atsakydami sau į šį klausimą pirmiausia padarykite du dalykus:
1. Pasižvalgykite po pievas, vizualizuokite jas sumaniausiame kompiuteryje – savo smegenyse. Koks jausmas? Čia veši begalė žolių, tad pieva simbolizuoja laisvę, gausą. Tad pagalvokite, ar tikrai smagu žiūrėti į nuskustą veją ir kaip ji atrodytų, jei ten atsirastų spalvų. Mūsų genetinėje atmintyje užkoduota informacija, kad pieva yra gražu – ir nuo to niekur nepabėgsime. Gal ir nereikia.
2. Kai vaizduotė jau dirba savo darbą, galima pradėti nuo paprastų dalykų – pjaunamoje vejoje rudenį pasodinti krokų ar kitų anksti pavasarį žydinčių gėlių ir taip ją praturtinti. Sodinkite jas netvarkingai, be jokios sistemos – turėsite progą įsitikinti, ar toks peizažas patrauklus. Iki pirmojo šienavimo gėlės jau bus nužydėjusios, tad netrukdys vejos pjauti, o kitą pavasarį jos vėl pražys. Taip pirmi žingsniai bus žengti.
Kaip įdarbinti gamtą
Galima gėlynus sodinti taip, kad jie imituotų žydinčią pievą, bet tai tikrai sudėtingas darbas. Daug paprasčiau palikti galimybę dirbti gamtai.
X Pievų augalų sėklų mišinių nusipirkti sudėtinga. Bent kol kas ir bent pas mus. Žinoma, jų galima parsivežti, tarkim, iš Vokietijos ir pabandyti auginti – daug laukinių gėlių yra tikros „kosmopolitės“, jei natūraliai auga toje pačioje platumoje.
X Kitas būdas yra patiems būnant gamtoje pasirinkti sėklų iš tokių vietų, kur sąlygos panašios į esamas sode. Užteks sėklas lengva ranka pasėti – kas išgyvens, sužydės, tam čia ir vieta, o paskui jau galima kai ką išrauti, kai ką papildomai pasodinti.
X Dar paprasčiau palikti pievai sodo kampą ir nieko ten nedaryti. Taip, reikės kantrybės keletą metų palaukti, bet su laiku ten prižels įvairiausių žolių ir gėlių: katilėlių ir gvazdikų, rasakilų ir naktižiedžių, gaisrenų ir sidabražolių. Ir net žemuogių.
Įdomu
Vešlūs pievų augalai garina vandenį – karštą vasarą jie gali sode oro temperatūrą sumažinti keturiais laipsniais! Ir dar pievose gyvena vabzdžiai, naikinantys kenkėjus, puolančius mūsų gėles ir daržoves, maisto randa ir paukščiai.
Konsultavo botanikė Teresė Jokšienė.
