Rožės – vienos iš gražiausių gėlių. Tai erškėtinių (Rosaceae) šeimos, erškėčių (Rosa) genties augalas. Mokslininkai nustatė, kad rožių istorija yra nepalyginamai senesnė, negu pati žmonija. Seniausi radiniai yra 30-35 mln. metų senumo fosilijos (suakmenėjusios liekanos ir jų atspaudai žemėje) iš Kolorado Rockies Naujajame Pasaulyje, kuriose matomi erškėčių lapelių atspaudai.
Jau prieš keletą tūkstančių metų (kai kuriuose šaltiniuose – prieš 5000 m.) rožės buvo auginamos ir vėliau sukultūrintos Kinijoje. Iš filosofo Konfucijaus (551-479 m. prieš Kristų) raštų žinoma, kad karališkuose Pekino soduose buvo auginamos rožės, gaminamas rožių aliejus, o Kinijos imperatoriaus bibliotekoje buvo iki 600 knygų apie rožes.
Graikai pirmieji Europoje susidomėjo ir augino rožes. Pirmasis žinomas piešinys su rože – ornamentas garsioje freskoje karaliaus Mino rūmuose Kretos saloje, datuojamas 1700 m. prieš Kristų. „Gėlių karalienės“ titulą rožės gavo antikos poetės Sapfo kūriniuose ir tapo meilės deivės Afroditės simboliu, o graikų antikos poetas Anakreonas gyrė (arba tiesiog – reklamavo) gydomąjį rožių balzamą.
Vėliau rožės paplito Egipte, Romos imperijoje, dar vėliau – Persijoje. Romėnai labai išplėtė rožės kultą – jos buvo naudojamos tiek mitologijoje, tiek praktiniame gyvenime. Rožė tapo romėnų meilės deivės Veneros simboliu, buvo augintos (erškėčiai Rose canina, gallica, alba) parfumerijai ir kaip vaistinis augalas. Plačiai naudotas rožių vanduo vonioms, žiedlapiai papuošimams ir arbatai.
Žlugus Romos imperijai apie tolesnį rožių auginimą Europoje kelis šimtus metų žinoma mažai. Rožės augintos tik vienuolynuose. Žinoma, kad Šventosios Romos imperijos įkūrėjas Karolis Didysis 794 metais savo veikale „Capitulare de villis vel curtis imperialibus“ nurodė auginti vaisius, daržoves, gydomuosius augalus (tarp jų ir Rosa canina) ir rūpinosi rožių paplitimu privačiuose soduose.
Iki tol rožės buvo baltos ir rausvos spalvos. Raudonos ir geltonos rožės Europoje atsirado tik po XVI a. geografinių atradimų Azijoje. XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje rožės paplito daugelyje šalių. Taip pat ir į Europą iš Azijos atvežta subtropinių, visad žaliuojančių rožių. Jų žiedai buvo stambūs, pilnaviduriai ir žydėdavo pakartotinai. Tačiau jos buvo neatsparios šalčiams. Šias rožes, dėl specifinio arbatos kvapo pavadintas arbatinėmis, selekcininkai sukryžmino su vietiniais erškėčiais ir gavo naują rožę, pavadinę ją Burbono, miesto, kuriame ji buvo išvesta, vardu. Ši stambiažiedė raudona rožė buvo atspari šalčiams ir žydėjo pakartotinai. Išvedus daugiau tokių rožių jos buvo pavadintos remontantinėmis. Reikšmingiausi rožių selekcijos darbai tuo metu vyko Prancūzijoje. Daug gerų darbų atliko Napoleono žmona Žozefina (Josephine de Beauharnais). Jos dėka buvo surinkta didžiausia Europoje rožių kolekcija, kuri buvo sukurta ir pastoviai plečiama bendraujant su visais žinomiausiais rožių selekcininkais ir augintojais.
Rožių kryžminimas
Kryžminant arbatines rožes su remontantinėmis, 1867 m. gautos arbatinės hibridinės rožės. Kryžminant gausiažiedžius erškėčius (Rosa multiflora) su žemaūgiais kininiais erškėčiais, 1873 m. buvo išvestos poliantinės rožės. Šias kryžminant su arbatinėmis hibridinėmis, 1924 m. gautos poliantinės hibridinės rožės, o1935 m. jas toliau kryžminant su arbatinėmis hibridinėmis išvestos ir 1952 m. oficialiai užregistruotos floribundinės rožės. Floribundines kryžminant su arbatinėmis hibridinėmis, gautos stambiažiedės (grandiflora) rožės.
Kasmet įvairiose pasaulio šalyse išvedama naujų veislių, kurios yra stambiais žiedais, aromatingos, atsparios šalčiams, grybinėms ligoms ir nepalankioms klimato sąlygoms.
Lietuvoje rožės pradėtos auginti XIX a. pradžioje. Jau 1820 m. botanikas J. Strumila mini kai kuriuos erškėčius ir kultūrines rožes, kurias galima auginti Lietuvoje. Tarpukariu rožės augintos dvarų parkuose, pradėtos auginti botanikos soduose, o kai kur ir darželiuose. 1930 m. Kaune išleista agronomo J. Strazdo knygelė „Darželio gėlės ir kambarinių gėlių priežiūra“, kurioje apibendrintas rožių auginimo patyrimas Vakarų Europoje, patariama kaip jas auginti ir prižiūrėti Lietuvoje. 1969 m. išleista prof. T. Ivanausko knygelė „Vadovas jaunajam sodininkui-daržininkui“. Joje taip pat yra nemažai naudingų patarimų rožių augintojams. 1977 m. išleista agronomo A. Puipos knyga „Rožės“, o 1992 m. A. Boguševičiūtės, J. Čirpaus ir V. Juronio knygelė „Rožės“. Jose pateikiama vertingų žinių apie rožių dauginimą, auginimą, priežiūrą, veisles.
Pastaraisiais metais Lietuvoje rožės sėkmingai skiepijamos, akiuojamos, taip pat auginamos savašaknės rožės, tačiau, deja, rožių selekcijos darbai nevykdomi.
