Savo gimtąja kalba gražiai pavadinome šį augalą – šventmedžiu. Turi jis ir daugiau žavių pavadinimų: lotyniškai vadinamas „likimo medžiu“, įspūdingi žiedai lėmė epitetų „kraujuojanti širdis“ ar netgi „nekalta meilė“ atsiradimą.
Skirtas misionieriaus žmonai
Šventmedžiai yra verbeninių šeimos visžaliai ar lapus metantys krūmai bei vijokliai. Ilgą laiką gentį sudarė apie 400 rūšių augalų. Šiuo metu kai kurie priskiriami kitoms gentims, tad manoma, kad šventmedžių liko daugiau nei 200. Bet mūsų namuose įsikūrė tik keletas jų, o pats populiariausias – Tomsono šventmedis. 1860 metais britų misionieriai Nigerijos miškuose aptiko fantastiškai gražiomis žiedų kekėmis pasipuošusį vijoklį. Augalą pavadinti savo velionės žmonos garbei Clerodendrum thomsoniae paprašė ilgus metus tarp laukinių genčių gyvenantis misionierius ir gydytojas Williamas Cooperis Thomsonas. Taip ir buvo padaryta – pagal lotynų kalbos taisykles pavadinime yra moteriška, o ne vyriška pavardė.
Puošni (ir šiek tiek kaprizinga) gėlė išties verta būti paskirta moteriai. Ji buvo labai populiari Europoje XIX a. viduryje: šventmedis vadintas grožio krūmu, tai buvo vienas puošniausių to meto kambarinių augalų. Tačiau laikui einant pasirodė pernelyg lepus, nes buvo primirštos būtinos auginimo sąlygos.
Iš Vakarų Afrikos drėgnų atogrąžų miškų kilęs Tomsono šventmedis gamtoje užauga išties įspūdingo aukščio, mat vijoklis neturi tvirto stiebo ir apsivydamas medžius kopia virš jų lapijos į saulę. Namuose jis taip pat gali siekti keleto metrų ilgį. Dabar yra išvesta baltai žaliais lapais veislių, bet, kaip ir visi margalapiai augalai, šie lepesni, jiems reikia daugiau šviesos, kad neišbluktų lapų spalvos.
Ilgas žydėjimas
Įspūdingiausias yra Tomsono šventmedžio žydėjimas – gausus, įspūdingas ir ilgai trunkantis. Jau vasario pabaigoje ar pačioje kovo pradžioje jaunų ūglių lapų pažastyse pradeda skleistis žiedų kekės. Kiekviename žiedyne yra 8–12 žiedelių. Iš pradžių atsiranda kinų žibintus primenantys briaunoti sniego baltumo taurėlapiai, iš jų vėliau pasirodo skaisčiai raudoni dekoratyvūs vainikėliai ir išlenda ilgi tamsiai raudoni kuokeliai.
Toks įspūdingas spalvų derinys spinduliuoja šventišką nuotaiką. Nors vainikėliai neilgaamžiai, bet šiems nukritus taurėlapiai laikosi gan ilgai, pamažu įgaudami alyvinį atspalvį. Net ir pakeitę spalvą jie atrodo dekoratyviai, jau nekalbant apie tai, kad bendras žydėjimo laikas trunka nuo pačios pavasario pradžios iki vasaros vidurio. Kartais šventmedis pakartotinai pražysta dar ir rudenį. Bet pasitaiko, kad augalas vis nenori žydėti – tada verta pagalvoti, kad laikomas jis netinkamomis sąlygomis.
Nukrito lapai – taip turi būti…
Tai nėra paprastai auginama gėlė, bet, jei tinkamai įvertinami jos poreikiai, daug priežiūros nereikia.
– Svarbiausia problema auginant šventmedį – jis nepražysta. Galbūt žemė pernelyg skurdi arba, atvirkščiai, per derlinga – tada augalas veši pasipuošęs tik dideliais sodriai žaliais lapais. Jei žiemą labai šilta, tai irgi gali sutrukdyti šventmedžiui žydėti. Patyrę gėlininkai tvirtina, kad geriausia augalui ilsėtis kelis mėnesius iki vasario antros pusės maždaug 15 ºC temperatūroje. Ankštesnis vazonas taip pat skatina jį krauti daugiau žiedpumpurių. Susiruošusį žydėti augalą reikėtų tręšti mineralinėmis trąšomis su didesniu fosforo kiekiu.
– Laistyti visuomet reikia gausiai, geriausia kambario temperatūros minkštu vandeniu. Žemė turi būti drėgna nuolat, bet reikia, kad ji būtų puri ir neužmirktų. Tiesa, kai gėlė numeta lapus, drėgmės augalui reikia daug mažiau, todėl laistymo režimą būtina pakoreguoti.
– Augalas kilęs iš drėgnų Afrikos atogrąžų miškų, tad jam reikia drėgno oro – patariama kuo dažniau purkšti. Dar geriau į padėkliuką su vandeniu pridėti akmenukų ir ant jų laikyti vazoną. Žiemą labai svarbu augalą patraukti toliau nuo radiatorių. Dėl sauso oro šventmedį gali pulti kenkėjai.
– Šventmedis labai mėgsta išsklaidytą ryškią šviesą, tačiau ne tiesioginius vidurdienio saulės spindulius – jie gali nudeginti lapus. Vasarą labiausiai tinka rytinė ar vakarinė palangė, žiemą augalo poreikius geriau tenkintų pietinė. Jei stinga šviesos, stiebai ištįsta, o lapai susmulkėja.
– Žiemą lapai iš dalies ar visai nukrinta – tai normalu, bet negražu, nes lieka tik susiraizgę vijoklio stiebai. Paguoda viena – lapus numetęs šventmedis žydės gausiau. Žiemą numetusį lapus augalą reikia laikyti šviesioje vietoje.
Kaip formuoti šventmedį
Kai šventmedį auginate kaip vijoklį, jam reikės atramos, kad liaunos šakelės turėtų kur apsivynioti.
Gėlė atrodys dekoratyviai, jei iš vielos ar vytelės padarysite apie pusmetrio skersmens apskritimą, galus įtvirtinkite vazono žemėje ir aplink vyniosite gėlės stiebus. Kai jie apsivys kelis kartus, atramą galima atsargiai išimti – sutvirtėję stiebai patys ją atstos. Šventmedį galima auginti ir kaip svyrantį augalą – tuomet jį reikia genėti. Beje, taip galima tikėtis ne tik vešlesnio krūmo, bet ir gausesnių žiedų, tad padirbėti verta…
Žiemos pabaiga – tinkamas laikas formuoti šventmedį. Trumpinamos silpnos ir ištįsusios šakelės genint virš pumpuro į išorę. Nupjautas šakeles galima įšaknydinti, pasodinus durpių ir smėlio mišinyje, – turėsite naują augaliuką (per penkerius šešerius metus šventmedis pasensta ir netenka dekoratyvumo). Beje, net ir pamerktos stiklainyje šviesioje šiltoje vietoje ataugos gali sužydėti.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.
