Yra vienas įdomus augalas, atkeliavęs į Lietuvą prieš kokius kelis dešimtmečius, nors Europoje ir Amerikoje jis jau žinomas seniai. Apie šį augalą yra girdėję daugelis, besidomintys sveiku maistu. Tai saldžioji stevija (Stevia rebaudiana), dar vadinama medaus žole.
Džiovintos stevijos arbatžolių ar iš jos pagamintų maisto papildų galima nusipirkti mūsų vaistinėse, sveikuoliškų produktų krautuvėlėse ar rasti interneto portaluose. Bet pačio augalo paprastai neįmanoma nusipirkti, nors nėra itin sudėtinga jį auginti namie ant palangės kaip ir daugelį kitų kambarinių augalų. Tad trumpai pristatome, kuo šis augalas naudingas ir kaip jį užsiauginti namuose patiems.
Stevijos natūraliai auga Brazilijos ir Paragvajaus kalnuose. Pietų Amerikos indėnai gvaraniai steviją vadina caa ehe, reiškiančią „saldžioji“ arba „medaus žolė“, ir gerąsias augalo savybes žino jau daugiau kaip tūkstantį metų. Į Europą stevijos atkeliavo XVI amžiuje.
Stevija priklauso astrinių šeimai, t.y. tai pačiai, kuriai priklauso ir gerai žinomos saulėgrąžos, ramunės, jurginai, usnys bei kt. Pagal išvaizdą stevija – niekuo neišsiskiriantis augalas: užauga iki 0,5-1 m aukščio, lapeliai žali, 2-3,5 cm ilgio, paprasti, panašūs į mėtų ar dilgėlių lapus, bekvapiai. Žydi vasaros pabaigoje arba rudenį mėn. smulkiais baltais žiedeliais. Pati didžiausia stevijos vertybė – tai jos lapai, kuriuos galima naudoti ir šviežius, ir džiovintus. Jie yra 100-300 kartų saldesni už cukrų, bet beveik nekaloringi ir yra kone idealus saldiklis tiems, kurie serga cukriniu diabetu.
Steviją galima vartoti ne tik arbatoms. Sudžiovintą ir sumaltą į miltelius, ją galima dėti į visus gaminius, kuriuos norima pasaldinti. Ta saldžioji medžiaga vadinasi steviozidu (diterpenoido glikozidas), moksliškai ištirtas praeito amžiaus viduryje.
Stevijos saldumas yra kiek keistas, ne toks kaip įprastai arbatą pasaldinus cukrumi. Tas saldumas tarsi aplimpa liežuvį ir gomurį, prie jo reikia įprasti. Į puodelį pridėjus per daug stevijos lapelių, atsiranda kartumas. Prieš kelis dešimtmečius stevija buvo plačiai naudojama daugelyje šalių kaip saldiklis ir cukraus pakaitalas, bet vėliau JAV medikams kilo įtarimų dėl kai kurių sveikatos sutrikimų, sukeltų stevijos, tad buvo uždrausta ją importuoti. Pastarųjų metų moksliniai tyrimai parodė, kad stevijos neturi sveikatai jokio pašalinio poveikio ir nėra pagrindo abejoti jos saugumu, tad stevijos vėl pradėjo populiarėti. Europos Sąjungos direktyvose stevijos preparatai patvirtinti 2011 metais. Stevijos turi ir gydomųjų savybių: veikia antibakteriškai ir priešuždegimiškai, gerina medžiagų apykaitą, nesukelia refliukso (rėmens).
Tad jei norite užsiauginti savo steviją, tą galite padaryti keliais būdais. Sodo prekių parduotuvėse galima nusipirkti stevijos sėklų. Sėti reikėtų pavasarį kambaryje, vazone. Tiesa, sėklos gan sunkiai dygsta, jų daigumas tik 15-20 proc. Jeigu turite pažįstamą, auginantį steviją, galima paprašyti iš jo auginio. Bet iš nulaužtos ir pamerktos vandenyje šakelės stevijos užsiauginti greičiausiai nepavyks, ji neišleis šaknų. Pavasarį vazone augančios stevijos šakelę reikėtų prilenkti prie žemės ir su kuo nors prismeigti. Po kurio laiko ta šakelė išleis šakneles, tada atskirtą augalą jau galima persodinti į kitą vazoną. Prigijusiam augalui parinkite pačią saulėčiausią namų vietą. Žemė turi būti derlinga ir drėgna, stevijos labai nemėgsta sausros. Jei turite galimybę, išneškite vazoną su augalu į lauką arba į balkoną. Lauke galima persodinti tiesiai į lysvę arba su visu vazonu įkasti į žemę. Lietuvoje lauke jos gali augti iki pirmųjų šalnų, kol nėra minusinės temperatūros, nes nuo šalčių nušals ir žus.
Kai steviją parnešite iš lauko į vidų, nepamirškite, kad greičiausiai su augalu parsinešėte ir įvairių vabzdžių – skydamarių, voratinklinių erkučių, baltasparnių ar kt., kuriems taip pat labai patinka stevijos saldumas. Tad nestatykite augalo šalia kitų, kad neužkrėstumėte, kol atidžiai neapžiūrėsite ir neišnaikinsite kenkėjų.
Literatūroje galima rasti duomenų, kad stevijos žiemą numeta lapus. Bet iš tiesų, tai tik augalo reakcija į sausą patalpų orą, įprastai jis neturėtų numesti lapų. Deja, nedaugelis iš mūsų turi galimybę žiemą steviją laikyti ne tik šiltai, bet ir drėgnai. Tad vienintelis išsigelbėjimas, kad ji kuo mažiau žiemą skurstų – pastatyti šalia indus su vandeniu, kurie pamažu garuotų ir sukurtų drėgnesnį mikroklimatą. Arba galima kuo dažniau augalo lapelius purkšti drugnu vandeniu. Nieko tokio, jei augalas per žiemą nuskurs, pasidarys neišvaizdus. Pavasarį jis greitai atsigaus, kai tik dažniau pradės šviesti saulė ir kambario oras bus nebe sausas. Svarbiausiai žiemą augalą laikyti kiek įmanoma pačioje šviesiausioje vietoje ir šiltai, ir kad žemė nuolat būtų drėgna, bet ne šlapia.
