Jei būtų renkamas gražiausiai gegužės mėnesį žydintis augalas, tai tuos rinkimus, ko gero laimėtų alyvos, nes jos šį mėnesį karaliauja tarp visų gausiai žydinčių krūmų ir medžių. Jų kvapas taip pat užburia. Tačiau yra dalykų, kuriuos būtinai reikėtų žinoti auginantiems šiuos krūmus, kad tiek šiais, tiek kitais metais jie džiugintų gausiais ir kvapniais žiedais. Dalinamės ekspertų žiniomis ir rekomendacijomis.
Kaip alyvos padeda spėti orus ir kiti įdomūs faktai apie jas
Būtina atkreipti dėmesį į augalo pavadinimą: lietuvių kalbos komisijos nutarimu šis krūmas vadinamas alyvomis, o ne „alyva“. Tad net kalbant apie vieną krūmą, reikia jį vadinti daugiskaita, o ne vienaskaita. Tiesa, yra nemažai tokių, kurie alyvas painioja su kitu, turinčiu panašų pavadinimą augalu, tai alyvmedžiu, kurio alyvuoges valgome. Bet tai du visiškai skirtingi augalai, nors ir priklausantys tai pačiai šeimai.
Angliškai alyvos vadinamos „Lilac“, o lotyniškai – Syringa. Ir nors alyvos dažnai vadinamos etnografiniu augalu, bet iš tiesų į Lietuvą jos atkeliavo prieš kokius 300-400 metų. Šie krūmai natūraliai auga tik Balkanų pusiasalio kalnuose. XVI-XVII a. alyvos paplito po Vakarų Europos dvarus, vėliau atkeliavo ir į Lietuvos dvarų parkus. Po kurio laiko pamažu buvo pradėtos auginti lietuviškuose kaimo gėlių darželiuose ir tapo įprastiniu bei savu augalu, be kurio neįsivaizduojami etnografiniai želdynai.
Žemaičiai alyvas vadina „bezdais“ (šiuo pavadinimu dar vadinamas ir šeivamedis). Alyvos yra laikomos fenologiniu augalu, t.y. tokiu, kuris padeda atspėti orus. Mūsų proseneliai, neturėdami jokių išankstinių orų prognozių žinodavo, kad kai pražysta alyvos, tada jau greičiausiai nebebus šalnų ir į lauką galima sodinti šalnų bijančias daržoves bei gėles.
Mūsų želdynuose auginamos alyvos gerokai skiriasi nuo natūraliai augančių Balkanų kalnuose, nes visos dabartinės alyvos – tai selekcininkų ilgus metus kurtas produktas. Natūralios alyvos žydi žymiai smulkesniais žiedeliais ir blyškiai alyvinės spalvos žiedeliais, be to, užauga daug aukštesniais krūmais. Jas vienija išskirtinis alyvų kvapas – stiprus ir su niekuo nesupainiojamas. Prieš išsiskleidžiant kvapniesiems žiedams, skleidžiasi ryškiai žali širdies formos lapai.
Alyvų žiedai būna įvairių spalvų: balti, įvairiausių atspalvių violetiniai, melsvi, gelsvi ir net dvispalviai, gali būti ir pilnaviduriai. Žiedai būna susitelkę pailgoje kekėje–žiedyne. Žydėjimo pradžia priklauso nuo orų, šaltesniais pavasariais alyvos pražysta vėliau. Žydi keletą savaičių. Jeigu žydėjimo metu pavasario dienos pasitaiko karštos ir sausos, krūmai nužydi greičiau.
Alyvų auginimas ir priežiūra
Po žydėjimo rekomeduojama nuskinti peržydėjusius žiedynus, kad augalas nenokintų sėklų, o kauptų jėgas kitų metų žydėjimui. Alyvas galima pagenėti, jei norite tankesnio ir kompaktiškesnio krūmo formos. Žinoma, tą geriausia daryti po žydėjimo. Dažnai būna, kad neprižiūrimos alyvos sulaukėja, išplinta šaknų atžalomis.
Alyvos mėgsta derlingą, drėgną ir neutralaus rūgštingumo dirvą bei saulėtą vietą. Gali augti ir prastose dirvožemiuose ar pavėsyje, tik tuomet mažiau žydės. Alyvos nemėgsta sausos žemės, jų šaknys negilios, todėl per sausras jas reikėtų palieti. Kartais senesnių alyvų krūmų šakos apauga samanomis ir kerpėmis. Iš tiesų jos augalui nekenkia, tik parodo, kad dirva per rūgšti ar per drėgna ir trūksta saulės šviesos.
Pavasarį alyvas patręškite trąšomis, skirtomis žydintiems augalams. Tinka ir universalios arba lapuočiams skirtos trąšos.
Alyvų veislės, tinkamos auginti Lietuvoje
Lietuvoje yra keletas alyvų kolekcijų, pati didžiausia – Vilniaus Botanikos sode, kur auginama virš 120 įvairiausių alyvų. Kai ten prasidės jų žydėjimo metas – aplankykite šį sodą, pamatysite tikrą kvapų, spalvų ir drugelių plazdėjimo karalystę. Alyvų mėgėjai iš Lietuvos gegužės mėn. dažnai patraukia link Latvijos, kur netoli pasienio esančiame Duobelės miestelyje auga viena didžiausių Europoje alyvų kolekcija. Šią kolekciją įkūrė latvių selekcininkas P. Upytis, kuris yra sukūręs nemažai latviškų alyvų veislių. Minsko Botanikos sodas taip pat didžiuojasi nemaža alyvų kolekcija.
Lietuvoje dažniausiai auginamos rusų, latvių ir prancūzų selekcininkų sukurtos alyvų veislės: ‘Krasavitsa Moskvy’, ‘Nadezhda‘, ‘Alba’, ‘Madame Lemoine‘, ‘Charles Joly‘, ‘Sensation’, ‘Aucubaefolia‘,‘Dobeles Meitene‘, ‘Imants Ziedonis‘, ‘Aurea‘, ‘Massena‘, ‘Primrose‘ bei daugelis kitų. Visos jos gražios, kvapnios ir nuostabios.
Lietuvoje retkarčiais auginamos ir kitų rūšių alyvos, ne tik paprastosios:
Tankiašakės arba Mejerio alyvos (S. meyeri) ‘Palibin‘ yra žemesnės nei paprastosios, užauga iki 1,5–1,8 m aukščio. Žiedeliai šviesiai rožiniais ir smulkūs, bet labai gausūs. Stambialapės alyvos (S. josikaea) dar vadinamos vengrinėmis; jos žydi keliomis savaitėmis vėliau už paprastąsias. Japoninės arba amūrinės alyvos (S. reticulata), ko gero, užauga vienos aukščiausios iš alyvų, pasiekdamos 10–12 m ir žydi vėliausiai. Jų žiedai kremiškai balti, ypač stipraus kvapo.
Dar kartais auginamos persinės arba smulkialapės (S. x persica), kininės (S. chinensis), pūkuotosios (S. pubescens), svyrančios (S. reflexa), himalajinės (S. emodi), afganinės (S. afghanica) bei kitos.
Alyvų nauda ir pavojus
Kai kuriose šalyse iš alyvų gaminami vaistiniai preparatai skrandžio bei kitiems negalavimams gydyti, bet retai. Reikia neužmiršti, kad per stiprus alyvų žiedų kvapas gali sukelti alergiją ir galvos skausmą, jei šakelės pamerktos uždaroje patalpoje.
