VU Botanikos sodo Vingio skyriuje vyksta „Tulpių diena“, sukvietusi daugybę grožio mylėtojų iš Vilniaus bei kitų šalies miestų bei miestelių išrinkti gražiausią tulpę. Tulpių originalios formos bei spalvos daugelį domina ir žavi žydėjimo metu.
„Tulpių žydėjimo šventę rengiame kasmet gegužę nuo 1997 metų per patį tulpių žydėjimo apogėjų, – sakė VU Botanikos sodo Vingio skyriaus vedėja dr. Regina Juodkaitė. – Atėjus dirbti į botanikos sodą, pajutau, jog ši vieta turi ypatingą aurą. Augalų sistematikos ir geografijos skyriaus teritorijos istorija sena ir turtinga ne tik įvykiais, bet ir turtingomis augalų kolekcijomis. Anksčiau čia buvo įsikūręs Lukiškių dvaras, kuriame 10 metų gyveno Radvila Juodasis, paskui apie 200 metų buvo įsikūrę jėzuitai. Tad visai neatsitiktinai kilo mintis, jog sode reikia kurti atviras šventes grožio mėgėjams ir puoselėtojams, kurie palikę miesto triukšmą galėtų pabūti ramioje gamtos oazėje. Pavasarį sodas pražysta visom įmanomom svogūninių gėlių spalvom. Šį paradą pradeda erančiai, sniegžydrės, krokai, scylės. Jį tęsia žydrės ir hiacintai. O paskui prasiskleidžia tulpės, apdainuotos dainose, visos nepakartojamos, kaip ir jų malonus aromatas, sklindantis visą gegužę.
Tada svečiai plūsta sodan kaip į atlaidus. Tulpių žydėjimas tęsiasi apie pusantro mėnesio. Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyriuje galima išvysti apie 400 rūšių ir veislių gausią tulpių kolekciją“.
Pasak dr. R. Juodkaitės, ankstyviausios pražysta balandžio pradžioje, vėlyviausios – gegužės viduryje. Iš pavasarį žydinčių svogūninių gėlių jos ilgiausiai džiugina mus. Tulpių žiedų forma labai įvairi: bokalo, kiaušinio, ovalo, rutulio, lelijos, bijūno ir kt., žiedai dažniausiai būna vienspalviai, su atspalviais arba dvispalviai (geltona – raudona, balta – violetinė ir t.t.), saldžiai kvepiantys pavasariu. Žiedas nukreiptas aukštyn, dažniausiai ant stiebo būna vienas, tačiau yra ir daugiažiedžių rūšių bei veislių. Tulpės skiriasi ir savo aukščiu: žemos – nuo 15-30 cm, aukštos – 70-80 cm, lapų spalva ir forma. Gentyje priskaičiuojama apie 140 rūšių, žinoma virš 12 000 tulpių veislių. Šiuolaikinėje klasifikacijoje tulpės yra skirstomos į 15 grupių, kurios jungiamos į 4 skyrius. Skyriuose tulpės skirstomos, atsižvelgiant į žydėjimo laiką: 1 – ankstyvosios, 2 – vidutinio ankstyvumo, 3 – vėlyvosios, 4 skyriui priskiriamos tulpės neatsižvelgiant į žydėjimo laiką, bet į kilmę. Tai yra laukinės rūšys ir veislės, jų hibridai.
Pasak mokslininkės, tulpės geriausiai auga saulėtoje vietoje, humusingame, vandeniui laidžiame, priesmėlio ar priemolio dirvožemyje, kurio pH 6,5-7. Po žydėjimo, kai pradeda gelsti antžeminė augalo dalis, geriausia kasmet svogūnėlius iškasti ir apdžiovinti gerai vėdinamoje, sausoje patalpoje. Paskui nuo svogūnų reikia atskirti „vaikučius“ ir surūšiuotus svogūnus laikyti dėžutėse su tinkliniu dugnu, kad prie jų laisvai prieitų oras. Tinkamiausias laikas tulpių svogūnėlius sodinti į gėlynus ar lysves rudenį, spalio viduryje.
„Išskirti gražiausią ar įdomiausią tulpių veislę gan sunku, kai aplink žydi tiesiog jūra tulpių žiedų, -sakė dr. R. Juodkaitė. – Šių metų tulpių šventėje lankytojai kartu su žurnalo „Sodo spalvos“ redakcija rinks gražiausią tulpę. Kokia tai bus tulpė – šiandien ir sužinosime pasibaigus rinkimams“.
Dr. R. Juodkaitė lankytojus supažindino su kolekcijų kuratore, Viktorija Juozulynaite, kuriai nuo 2014 m. rudens perduotos kuruoti tulpių ir kitų svogūninių gėlių kolekcijos. Viktorija puikiai įsiliejo į darnų gėlininkų kolektyvą ir yra aktyvi šios dienos dalyvė, kaip ir kitos kolegės – vyr. kolekcijų kuratorė Zita Braškienė ir vyr. kolekcijų kuratorė Kristina Balnytė.
Visi norintys lankytojai gali pasigrožėti ir kitais sode auginamais augalais – gausiai žydinčia didžiausia ir seniausiai trešne Vingyje, žydinčiomis margutėmis bei kitomis smulkiasvogūninėmis gėlėmis, daugiamečių augalų kolekcijos (sistematikumo) įdomybėmis, pasivaikščioti vaizdingais takeliais ir susipažinti su skyriaus bei šios vietovės istorija. Augalų sistematikumas – tai tarsi žalioji klasė, kurioje gali susipažinti su 89 šeimų ir 474 genčių rūšimis. Čia nepaskubėsi, jeigu sumanysi viską peržiūrėti. Kriterijai kolekcijai kaupti yra rūšių išskirtinės morfologinės, sistematinės ir dekoratyvinės savybės.
Vėlyvosios tulpės žydi gegužę
Trečiajam vėlyvųjų tulpių veislių skyriui priklauso tulpės, kurios pagal požymius yra gana skirtingos, o pagal panašius bruožus suskirstytos į grupes. Visos šios tulpės palyginti vėlai žydi. Labai tinka jos puokštėms, apželdinimui ne visos veislės, nes yra aukštokos, jautrios stipresniam vėjui ir lietui.
Paprastosios vėlyvosios tulpės (seniau vadintos kotedžo – angliškai vila, priemiesčio namelis tulpėmis) užauga 50-70 cm, būna ir aukštesnių. Žiedai dažniausiai apvalūs ir pailgi, kiaušiniški, įvairių spalvų. Kai kurios veislės daugiažiedės. Šias tulpes tinka skinti puokštėms, žemesnes veisles auginti gėlynuose, o kai kurias veisles – vėlyvam pražydinimui. Gerai dauginasi.
Priskaičiuojama virš 500 veislių, dažniausiai auginamos: baltos –‘White City‘, ‘Vesta, ‘Maureen‘; geltonos – ‘Sweet Harmony‘, ‘Maja‘, ‘Argo‘, ‘Bo Peep‘ (daugiažiedės); oranžinės – ‘Bronze Queen‘, ‘Simon Bolivar, ‘Temple of Beauty‘‚‘Hocus Pocus‘; raudonos – ‘Panorama‘, ‘Royal Ruby‘ (daugiažiedės), ‘Renown‘, ‘Avignon‘, ‘Nocturno‘, ‘Most Miles‘; melsvos, purpurinės ir violetinės – ‘Arabian Night‘, ‘Aristocrat‘, ‘Demeter‘, ‘Queen of Night‘.
Lelijažiedės tulpės pasižymi stipriu aukštu žiedynkočiu (iki 60-90 cm), sveikais ir tvirtais žiedais, ilgais, siaurais, nusmailėjusiais ir žvilgančiais žiedlapiais, dėl to prasiskleidusių žiedų forma primena baltosios lelijos žiedus. Jos sukurtos kryžminant Darvino grupės veisles su kai kuriomis tulpių rūšimis. Pirmosios lelijažiedės tulpės užregistruotos 1915 metais, jos buvo žinomos, vos tik patekus tulpėms į Europą. Žiedų spalvos labai įvairios: balta, geltona, oranžinė, rausva, raudona. Žydi ne vienu laiku: vienos anksčiau, kitos vėliau. Rekomenduojama apželdinimui ir skynimui. Žinoma netoli šimto veislių, labiausiai paplitusios: baltos – ‘White Trimphator‘, ‘White Duchess‘, ‘Picotee‘ (su raudonais krašteliais); geltonos – ‘ Golden Duchess‘,‘Alaska‘, ‘Mrs. Moon‘, ‘West Point‘; oranžinės – ‘Marjolein‘, ‘Queen of Sheba‘ (šviesesniais krašteliais); raudonos – ‘Aladdin‘ (geltonais krašteliais), ‘Jacqueline‘,‘Mariette‘, ‘Maybole‘; alyviškai violetinės – ‘Lilac Time‘, ‘Linette‘, ‘China Pink‘. Lelijažiedės tulpės yra mažai vislios, dauguma veislių linkusios virusuoti, mažai veislių tinka pražydinimui.
Šerkšnotosios tulpės mus pasitinka įvairių spalvų žiedais, ovalo ir bokalo formos, žiedlapių pakraščiai labai smulkiai karpyti, tarytum šerkšnu papuošti. Jos pačios gražiausios tulpės: labai gražiai atrodo suskintos puokštėse, ilgai savo žydėjimu džiugina gėlynuose, tinka, taip pat, ir žiemos pražydinimui. Šiai klasei priskiriama virš 50 tulpių veislių, labiausiai paplitusios: baltos -‘Swan Wings‘, ‘New Look‘; geltonos – ‘Maja‘, ‘Laverock‘; raudonos – ‘Fringed Apeldorn‘, ‘Burgundy Lace‘, ‘Fringed Beauty‘; violetiškai purpurinės – ‘Blue Heron‘, ‘Canova‘, ‘Fringed Lilac‘.
Šerkšnotosios tulpės nelabai plinta, nes vidutiniškai arba blogai dauginasi, virusuoja. Rūpestingai prižiūrėkime ir džiaugsimės puikiomis tulpėmis.
Žaliažiedės tulpės – labai įdomios ir neįprastos. Grupei, sudarytai 1981 m., priklauso 33 veislės, kurių žiedlapiai, ypač nugarėlės (centrinė dalis ir dugnelis) žali arba žalsvi, bežydint labai įvairiais tonais įsilieja į pagrindinę spalvą. Šios tulpės kildinamos iš laukinės geltonos tulpės (Tulipa viridiflora), kurios žiedų nugarėlės yra žalios. Ji pradėta auginti apie 1700 metus. Kadangi laukinių augalų žiedlapių galai smailoki, daugelis jų palikuonių taip pat turi lelijažiedėms tulpėms būdingus žiedus.
Dauguma senųjų veislių iki mūsų laikų neišliko, nes išnyko dėl virusų arba veislės nestabilumo. Ne visos buvo pakankamai dekoratyvios, tad jas išstūmė naujesnės, gražesnės ir gyvybingesnės. Susidomėjimasis žaliažiedėmis tulpėmis didėja: naujos gautos veislės yra nuostabios, nepakartojamos. Gėlių augintojai jas augina vis plačiau, pelnytai jomis didžiuojasi, nes žaliažiedės tulpės yra universalios: puokštėms tinka aukštesnės, žemaūgės sodinamos gėlynuose. Tačiau žiemos pražydinimui – netinka.
Dažniausiai auginamos: baltažiedės – ‘Spring Green‘ pražydę žiedai būna sodriai žali, žiedlapių krašteliai balti, vėliau žalios būna tik siauros jų nugarėlės, ‘Deirdre‘ – pačios žaliausios laikomos šios baltos tulpės; geltonos – ‘Humming Bird‘, ‘Golden Artist‘; rausvos, rožinės ir raudonos – aukštaūgės: ‘Peterhoff‘, ‘Pimpernell‘, ‘Marchenland‘; stambiažiedės purpuriškai avietinės – ‘Dool‘s Minuet‘; žemesnės raudonžiedės ‘Hollywood‘ bei ‘Hollywood Star‘; violetinės – ‘Night Rider‘, ‘Violet Bird‘, ‘Groenland‘.
Žaliažiedės tulpės yra pakankamai gyvybingos, gerai auga ir kasmet žydi. Tiesa, daugelis dauginasi kiek prasčiau nei kitų klasių tulpės. Tai šiek tiek pristabdo šių įdomių augalų paplitimą.
Vėlyvosioms tulpėms taip pat priklauso Rembranto, papūginės, pilnavidurės vėlyvosios. Tulpės apdainuotos dainose: žydi labai įdomiais žiedais, visos nepakartojamos, kaip ir jų malonus aromatas, sklindantis visą gegužę. Vėlyvųjų tulpių agrotechnika ne išskirtinė, jos auginamos kaip ir visos tulpės.
„Vingyje įspūdingu tulpių žydėjimu dar galima gėrėtis ir visą šią savaitę, – sakė tulpių šventės organizatorė dr. R. Juodkaitė ir patarė, jog gausią tulpių kolekciją taip pat galima aplankyti Burbiškio dvare, Kauno VDU botanikos sode ir Klaipėdos universiteto botanikos sode“.
