Erdvioje sodyboje žalia veja į vieną harmoningą visumą sujungia gėlynus, medžius, krūmus, kitus dekoratyvinius elementus ir visa tai patrauklu akiai bei sielai. Net ir nedideliame sodų bendrijos sklype dažnas miestietis aukoja braškių ar morkų lysvę tam, kad galėtų mėgautis vejos žaluma ar basas stovėdamas ant rasotos žolės pajustų nuostabią žemės jėgą. Veja gerina mikroklimatą, žolė valo ir gaivina aplinkos orą, sugeria triukšmą.
Kokius žolių mišnius vejoms rinktis, kada sėti ir kaip prižiūrėti veją po sėjos su Manonamai.lt skaitytojais dalinasi doc. dr. Evaldas Klimas, ASU Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto direktorius.
Veja ar gazonas?
Pasak vejų specialisto dr. E. Klimo, literatūroje dažnai minimos gazono ir vejos sąvokos. Kuo jos skiriasi ir kuo panašios? „Gazon“ – prancūziškos kilmės tarptautinis žodis, reiškiantis žemai nupjautą pievutę su gėlynais ir dekoratyviniais medžiais bei krūmais. Lietuvišku žodžiu „veja“ vadinama reguliariai žemai pjaunama tik varpinių žolių pievutė. Šie žodžiai nėra visiški sinonimai, gazono sąvoka kiek platesnė, juos sieja tai, kad kiekviename tikrame gazone turi būti ir veja.
Vejų paskirtis
Anot dr. E. Klimo, pagal funkcinę paskirtį vejos skirstomos į tris tipus: dekoratyvias, sportines ir specialiąsias arba kraštovaizdžio.
Dekoratyvios vejos
Svarbiausia dekoratyvių vejų funkcija – grožis. Dekoratyvios vejos pagal estetiškumą skirstomos į keturias kategorijas: parterinės (reprezentacinės), buitinės (paprastosios), sodo ir parko (pievų) bei žydinčios pievutės (mauritaniškieji gazonai).
Parterinės vejos yra dekoratyviausios, jas sudaro tik varpinės žolės. Šios vejos įrengiamos fasadinėje namo pusėje ar miesto skveruose, terasose, ant plokščių stogų.
Buitinės vejos gerokai paprastesnės už parterines. Bet kokį žolyną pradėjus reguliariai žemai pjauti vejapjove ir tręšti jis taps buitine veja.
Sodo ir parko (pievų) vejos įrengiamos dideliuose plotuose. Jos gali būti natūralios ir sėtinės.
Žydinčią pievutę sudaro žalias žemaūgių varpinių žolių kilimas, praturtintas spalvotais gėlių raštais. Jos priežiūra, palyginti su intensyvia parterine veja, yra minimali.
Sportinės vejos
Sportinio tipo vejos
Sportinės vejos įrengiamos vaikų žaidimo aikštelėse, teniso kortuose, futbolo satdionuose, golfo laukuose, hipodromuose, žolės riedulio, regbio ir kitų sporto šakų žaidimų aikštelėse. Tokios vejos pakenčia mindymą, žolės gerai krūmijasi ir greitai atauga. Šių vejų velėna tanki, lygi, žolių spalva sodriai žalia. Mišinių sudėtyje – vien tik varpinės žolės. Dekoratyvumu sportinio tipo vejos nenusileidžia parterių vejoms. Tai intensyviausiai prižiūrimos ir kruopščiai įrengtos vejos.
Specialios paskirties arba kraštovaizdžio vejos
Specialios paskirties vejos įrengiamos pakelėse, apsauginėse zonose, kalvotose vietose, šlaituose. Šios vejos beveik netręšiamos, jų dekoratyvumą lemia šienavimo dažnumas ir agrotechnikos reikalavimų paisymas įrengiant veją. Mišiniuose esančios žolių veislės ir rūšys pakenčia nepalankias augimo sąlygas, oro užterštumą. Mišiniai skirti šlaitams ir pakelėms apželdinti, atsparūs druskų poveikiui, greitai sudygsta ir suformuoja tankią velėną.
Varpinių žolių rūšys ir veislės vejoms
„Vejoms naudojama apie 16 varpinių žolių rūšių ir daug jų veislių“, – atkreipė dėmesį vejų specialistas dr. E. Klimas.
Pagrindinės žolės mišiniams. Pievinė miglė – populiariausia įvairių tipų vejų mišiniuose. Ji atspari šalčiui ir sausrai, pakenčia trumpalaikį užliejimą. Mišiniuose su kitomis žolėmis gali sudaryti iki 25 proc. Veislės: ‘Sodrė‘, ‘Žvilgė‘, ‘Punia‘.
Plokščioji miglė – pakanti sausrai, gerai auga prastose, mažai maisto medžiagų turinčiose ir išplautose žvyringose dirvose. Plačiau naudojama specialiosios paskirties vejoms.
Raudonasis kuokštinis eraičinas tinkamas visų paskirčių vejoms. Besikrūmijanti žolė neleidžia šakniastiebių, formuoja žemus, tankius kerus. Augalai pakenčia rūgščią dirvą (pH 4,5–6,5), pakankamai atsparūs sausroms ir kitoms nepalankioms sąlygoms. Tinkama veislė ‘Gludas‘ ir kt.
Raudonasis šakniastiebinis eraičinas formuoja purią velėną, turi platesnius lapus, krūmydamiesi požeminiai šakniastiebiai užpildo tuščius išretėjusios vejos tarpelius. Tinka visų tipų vejoms.
Daugiametė svidrė – greitai dygstanti ir gerai besikrūmijanti žolė. Plačiau naudojama sportinio tipo vejoms. Dekoratyvinėms netinka. Jautri šalčiui, besniegėmis žiemomis gali iššalti. Gerai auga priemolio dirvožemiuose. Šaknų sistema išsidėsčiusi dirvos paviršiuje. Auginama veislė ‘Veja‘ ir kt.
Paprastoji smilga gerai auga derlingose drėgnokose dirvose, pakenčia sausras. Jautri ligoms, tačiau greitai atsigauna, sutankėja. Naudojama dekoratyvinėms, sportinio tipo ir specialiosios paskirties vejoms mišiniuose su kitomis varpinėmis daugiametėmis žolėmis.
Žemaūgis motiejukas augina trumpus ūglius, turi sustorėjusį stiebo pagrindą. Puikiai auga įvairios mechaninės sudėties, trąšiose dirvose. Vertinga savybė – pavasarį anksti sužaliuoja. Auginama lietuviška veislė ‘Pievutis‘. Mišiniuose su kitomis varpinėmis žolėmis tinka paprastosioms, sportinėms ir specialiosios paskirties vejoms.
Vejų žolės pagal aplinkos veiksnius
Dr. E. Klimo nuomone, vejų žolių rūšis pagal poreikį šviesai, atsparumą karščiui, sausrai ir mindžiojimui, galima suskirstyti į grupes.
Pagal poreikį šviesai. Reikliausios šviesai (pradedama nuo reikliausių): pievinės miglės, daugiametės svidrės, nendriniai eraičinai, baltosios smilgos, paprastosios miglės, paprastosios smilgos, aviniai eraičinai, raudonieji eraičinai, šilinės miglės.
Pagal atsparumą karščiui (pradedama nuo atspariausių): nendriniai eraičinai, aviniai eraičinai, šuninės smilgos, pievinės miglės, raudonieji eraičinai, daugiametės svidrės.
Pagal atsparumą sausrai (pradedama nuo atspariausių): aviniai eraičinai, nendriniai eraičinai, raudonieji eraičinai, pievinės miglės, žemaūgiai motiejukai, daugiametės svidrės, paprastosios smilgos, šuninės smilgos, vienametės miglės.
Pagal atsparumą mindžiojimui (pradedama nuo atspariausių): vienametės miglės, daugiametės svidrės, nendriniai eraičinai, pievinės miglės, žemaūgiai motiejukai, baltosios smilgos, raudonieji eraičinai.
Žolių mišinių parinkimas vejoms
„Pagal agrobiologijos kriterijus vejos gali būti sudarytos iš vienos arba kelių rūšių žolių. Vejoms įrengti naudojant vienos rūšies žolių sėklas, tikėtina, kad veja nuo pavasario iki rudens nebus dekoratyvi, – atkreipia dėmesį dr. E. Klimas. – Tad specialistai rekomenduoja naudoti daugiarūšius mišinius. Sudedamųjų dalių skaičius mišinyje priklauso ir nuo augavietės. Kuo įvairesnis dirvožemis, tuo daugiau sudedamųjų dalių turintį mišinį reikėtų rinktis. Paprastai, be rūšių įvairovės, tokiuose mišiniuose naudojamos 7–9 veislės. Auginant vejinius mišinius dėl vejos dekoratyvumo nereikia nuogąstauti daugybę metų“.
Dekoratyviosioms vejoms tinkamiausios varpinės neaukštos siauralapės žolės, kurios intensyviai krūmijasi, atsparios ligoms ir neigiamiems aplinkos veiksniams, formuoja tankų ir vienodai lygų žolyną. Atskirų žolės komponentų santykis mišinyje priklauso nuo augavietės derlingumo, apšviestumo ir drėgmės sąlygų. Saulėtoje vietoje ir derlingoje dirvoje patartina naudoti mišinį iš 50 proc. pievinės miglės, 40 proc. raudonojo kuokštinio eraičino ir raudonojo šakniastiebinio eraičino bei 10 proc. daugiametės svidrės. Sausesnėje dirvoje patartina sėti mišinį iš 60 proc. raudonojo kuokštinio eraičino ir raudonojo šakniastiebinio eraičino, 10 proc. daugiametės svidrės ir 40 proc. pievinės miglės. Paūksmėje reikia didinti raudonojo kuokštinio eraičino ir raudonojo šakniastiebinio eraičino santykį arba sėti tik minėtus raudonuosius eraičinus.
Paprastosios vejos sėklų mišinyje vyrauja pievinės miglės, atsparios mindymui bei nepalankioms žiemos sąlygoms, auga ir sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiuose. Jos gali sudaryti 55 proc. visų sėklų, raudonieji eraičinai – 45 proc. Be to, į mišinį iki 10 proc. galima pridėti daugiamečių svidrių. Paprastai vejai tinka ne tik varpinės, bet ir ankštinės daugiametės žolės – baltieji dobilai ar žemaūgės liucernos.
Sportinio tipo vejos mišinyje turėtų vyrauti daugiametės svidrės. Įvairaus tipo vejose (specialiosiose) sėjamos šakniastiebės retakerės, tankiakerės žolės (netinka motiejukai, tikrieji eraičinai, paprastosios šunažolės ir kt.). Kelkraščius galima apsėti raudonaisiais eraičinais (pakenčia druskingumą), o nešienaujamas pakeles – žemaūgiais motiejukais.
Šiuos žolių mišinius galite įsigyti specializuotose parduotuvėse
Dekoratyvines vejas (klasikines) patartina užsėti žolių mišiniais: „Classic”, „Ornamental”, „Golfmaster“ – labai puošnios, tamsiai žalios spalvos, tanki veja, skirta saulėtoms vietoms. Mišinio sudėtyje esančios žolių rūšys išsiskiria lėtu augimu – tinka saulėtoms vietoms ir pavėsiui, po pjovimo lėtai atauga; „Poilsis” (sudarytas iš raudonųjų eraičinų, pievinių miglių, daugiamečių svidrių) ir „Prestižas” (ypač prestižinėms vejoms, sudarytas iš raudonųjų eraičinų, pievinių miglių) tinka saulėtoms vietoms ir pusiau pavėsiui, atsparus mindžiojimui, po pjovimo greitai ir gerai atauga.
Dekoratyvines sportines: „Sport” ir „Vembley”– labai atsparus mindžiojimui ir dekoratyvus. Tinka sporto ir žaidimų aikštelėms, sudarytas iš raudonųjų eraičinų, pievinių miglių, daugiamečių svidrių. „Žaidimų aikštelė“ – dekoratyvus, atsparus mindžiojimui, greitai ataugantis žolių sėklų mišinys. Sudėtyje esantys raudonieji eraičinai ir nendriniai eraičinai gerai auga įvairių tipų dirvožemiuose, atsparūs mindžiojimui, greitai užpildo tuščius vejos tarpus, daugiametės svidrės greitai atželia ir suteikia vejai gražią spalvą, o pievinės miglės – minkštumo ir dekoratyvumo.
Saulėtoms vietoms ir sausoms dirvoms – mišinys „Sunshine“. Po sausrų veja greitai atsistato.
Paprastąsias vejas – „Eco Lawn“ – žolių ir baltųjų vejinių dobilų sėklų mišinys. Nereikia papildomai tręšti azotinėmis trąšomis.
Vejoms pavėsiui: „Veja pavėsiui“, „Shade“ ir „Shademaster“ – gerai auga įvairių tipų dirvožemiuose, pakenčia pavėsį, sudarytas iš raudonųjų ir nendrinių eraičinų, daugiamečių svidrių.
Polsio zonoms: „Relax“ – sudarytas iš raudonųjų ir nendrinių eraičinų, daugiamečių svidrių.
Žydinčioms pievutėms: „Flowering Mix‘ – sudarytas iš varpinių: raudonųjų ir avinių eraičinų, daugiamečių svidrių, pievinių miglių ir gėlių mišinio.
Šlaitams ir pakelėms apželdinti „Road“ – mišinys, atsparus druskų poveikiui, greitai sudygsta ir suformuoja tankią velėną.
Pažeistai vejai atsėti „Grass Fix New“ – vejinių žolių sėklų ir trąšų mišinys, išretėjusiai vejai atnaujinti. Greitai sudygsta.
Dirvos paruošimas, sėja ir vejos priežiūra
„Kuo lėčiau veja rengiama, tuo ji kokybiškesnė, – sako dr. E. Klimas. – Pradėti veją „kurti“ reikėtų iš rudens. Pirmiausia numatomos vejos ribos ir kontūrai. Pašalinami menkaverčiai augalai, daugiametės piktžolės, išrenkami akmenys, statybinės atliekos, šiukšlės. Iki vejos sėjos įrengiama sklypo drenažo sistema, kitos svarbios komunikacijos (vamzdynai, elektros linijos, takeliai, laistymo sistema)“.
Dirvos paruošimas. Norint sėti dekoratyvinę veją, drenažas įrengiamas metro gylyje. Prieš melioravimo darbus derlingas dirvožemio sluoksnis nustumiamas (vėliau jis vėl paskleidžiamas). Kai nėra galimybės melioruoti šiuo būdu, nukasus derlingą dirvožemį, įrengiamas vietinis drenažas (20 cm žvyro ir apie 15 cm smėlio sluoksnio). Ant viršaus užberiama 15–20 cm derlingos žemės. Jei plotas derlingas (nereikės papildomai užpilti), reikia iš rudens suarti arba sukasti 25 cm gyliu, išlyginti žemės paviršių, kad neliktų jokių įdubų, nes jose laikysis vanduo ir tose vietose žolė nebus graži.
Purus, derlingas bei laidus vandeniui, struktūringas dirvožemis per ilgesnį laiką susiguli (20 proc.), bet geriau vienodai sutankinti, paviršių išlyginti. Galima papildomai užpilti ant esamo dirvožemio – dar 5–7 cm storio derlingo dirvožemio sluoksnį. Jei dirva puri, geriau voluoti prieš sėją, nes pasėjus žoles giliau nei 0,5–1,5 cm, sėklos gali nesudygti. Dirvos paruošimas ir gera sėjos kokybė yra svarbiau už didelę sėklos normą.
Sėja. Pasak dr. E. Klimo, geriausia naują veją sėti anksti pavasarį (į iš rudens paruoštą plotą), kai tik galima įeiti į dirvą, nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio. Lengvesnėje dirvoje geriau sėti balandį. Žolių sėklos pradeda dygti dirvai įšilus iki 5-6 laipsnių. Sėklų dygimui 3 savaites būtina drėgmė (tik per 3 savaites sudygsta miglių sėklos). Nespėjus pasėti vejos iki gegužės antros dekados, sausros rizika jau gerokai padidėjusi, todėl reikia pasiruošti veją gausiai laistyti. Galima sėti ir rudeniop, ne vėliau kaip iki rugsėjo 10 dienos. Vėlyvos sėjos žolės gal ir sudygs, tačiau nespės sutvirtėti ir įsikrūmyti prieš žiemą. Pavasarį tokia veja bus reta.
Į vieną kvadratinį metrą paprastai sėjama 30 g sėklos (sėjos norma būna nurodyta ant pakuotės). Mišinio sudėtis ir komponentų skaičius priklauso nuo vejos paskirties ir augimo sąlygų. Jei norisi, kad veja sužaliuotų greičiau, galima sėti tankiau, tačiau pernelyg sužėlus velėnai žolėms gali trūkti oro, maisto, drėgmės. Pasėjus dviem kryptimis žemės paviršių reikia sugrėbstyti, kad sėklos subyrėtų į dirvą, ir privoluoti.
Rizikinga sėti kad ir pigiau įsigytą nežinomos kilmės sėklą. Vietinės selekcijos veislės labiau prisitaikiusios prie Lietuvos gamtos ir klimato sąlygų.
Patartina vengti didesnių kaip 15 proc. nuolydžių. Statesnius šlaitus geriau sutvirtinti atraminėmis sienelėmis. Mažas nuolydis reikalingas vandens pertekliui nutekėti. 2 proc. nuolydžius nuo namo, pavėsinių, terasų, poilsio ir vaikų žaidimų aikštelėse galima įrengti supylus storesnį žemės sluoksnį.
Herbicidų naudojimas prieš vejos įrengimą. Veją įrengiant pievų, dirvonų plote (tai aktualu ir kaimo turizmo sodyboms) tenka naudoti efektyvius sisteminio veikimo herbicidus: glyfosą, uraganą ar raundapą. Šie herbicidai sunaikina beveik visas piktžoles: varpučius, usnis, kiaulpienes, dirvinius vijoklius ir kitas daugiametes bei vienmetes. Dešimčiai litrų vandens įpilama 150 ml preparato. Šiuo kiekiu nupurškiama 500 kv. m piktžolėto ploto. Į purškimui paruoštą tirpalą pravartu įpilti 50 g ištirpintos amonio salietros. Piktžolės purškiamos, kai yra 5–10 cm aukščio. Naudojant raundapą ir kitus glifosatų grupės preparatus, reikia žinoti:
* būtinos apsaugos priemonės;
* glifosatai naikina piktžoles per žalią lapą sugriaudami jo fotosintezės mechanizmą. Todėl geriausia piktžoles purkšti aktyvios vegetacijos metu (ne vėliau kaip iki rugsėjo vidurio);
* glifosatų norma senam, storą velėną turinčiam žolynui – 6 l/ha. Jei yra daug kiaulpienių, pridedama 2 l/ha dialeno;
* herbicidai visiškai „suveikia“ per tris savaites. Požymiai – parudavę žolių lapai ir šaknys;
* nereikėtų purkšti vėjuotą dieną. Žaliuojančius krūmus, gyvatvores prieš purškiant reikia aprišti ar apdengti polietileno plėvele ir kitomis medžiagomis. Medžių kamienams glifosatai nekenkia.
Po trijų savaičių, kai piktžolės ir jų šaknys paruduoja, plotą galima frezuoti, purenti ir lyginti specialiai pasigamintais lygintuvais ar lenta. Ištiriama dirvožemio cheminė sudėtis, agrocheminėje laboratorijoje nustatomas jo rūgštingumas pH (galima prieš herbicidų naudojimą). Vejų žolynai geriausiai auga neutralios reakcijos dirvoje (pH 6,0–6,5). Rūgščios dirvos kalkinamos (prieš mėnesį). Optimali kalkų norma – 40 kg/100 kv. m. Dirvos rūgštingumui padidinti naudojamos sulfatų turinčios trąšos (amonio sulfatas, kalio sulfatas) arba rūgščios durpės.
Naudojant kompleksines NPK trąšas vejų tręšimui, reikėtų rinktis su mažesniu azoto kiekiu (N: P: K 8:20:30). Arui pakanka apie 3 kg tokių trąšų. Dirva kalkinama ir tręšiama rudenį ar prieš sėją.
Herbicidų naudojimas po sėjos. Kad neišmindžioti naujai pasėtos vejos, sudygusias kiaulpienes naikinkite herbicidais, pavyzdžiui, Starane ® arba Tomigan®. Vieną arą vejos reikia purškite vieno ar kito herbicido skiediniu (po 15 ml /4 l vandens). Purškiama, kai kiaulpienes yra pilnos rozetės tarpsnyje, bet prieš žiedinio pumpuro pasirodymą, kai oro temperatūra purškimo metu yra mažiausiai 7-8 °C. Jei purškimo metu temperatūra žemesnė, preparatas gali būti nepakankamai efektyvus. Po 1 valandos prasidėjęs lietus nupurškus veją, preparato efektyvumui įtakos neturi. Minėti preparatai į piktžoles patenka per lapus. Poveikis jautrioms piktžolėms pastebimas praėjus 1-2 dienoms po purškimo. Nupurškus, piktžolių augimas sustoja, o jos žūsta per 3-4 savaites. Minėti herbicidai sunaikina ir kitas kartu su kiaulpienėmis augusias piktžoles. Jei vejoje išdygusios tik pavienės senos kiaulpienės su storomis šaknimis, jas patartina naikinti mechaniškai – iškasti. Kad veja po purškimo herbicidais atsigautų ir suvešėtų, rekomenduojama patręšti amonio salietra 1 kg/arui.
Tręšimas vegetacijos metu. Kad veja džiugintų visą sezoną, reikia ją tinkamai ir laiku tręšti. Pavasarį veja tręšiama kompleksinėmis trąšomis – 3 kg/arui. Geriausias pagrindinių maisto medžiagų santykis kompleksinėse trąšose – N:P:K 1:2:3 (5:10:15). Trąšų kiekis priklauso nuo dirvožemio: ar priemolis – mažiau reikės trąšų, jei priesmėlis – daugiau. Paskui papildomai tręšima kompleksinėmis trąšomis per Jonines – dar 2 kg/arui. Iš viso vienam arui vejos reikia 5 kg kompleksinių trąšų.
Per visą vegetaciją būtinas pastovus tręšimas azoto trąšomis. Gegužės antroje pusėje, maždaug po 3 pjovimų, tręšiama 1 kg amonio salietros (NH4NO3)/arui. Parterinę veją per sezoną, gegužės – rugpjūčio mėn., reikia tręšti 4 kartus 1 kg amonio salietros/arui. Jei iš pažiūros trūksta azoto, dar galima 1 ar 2 kartus papildomai patręšti azotu (prastesnėje dirvoje). Rugsėjo mėn. būtina tręšti kalio magnezija – 2 kg/arui, tada jau azoto nereikia. Būtina magnezija patręšti iki lapkričio mėn., tuomet gerai veja peržiemos.
Vejos pjovimo aukštis. Vejos pjovimo aukštis vegetacijos metu turi būti ne visada vienodas. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, veja pirmą kartą pjaunama 0,5-1 cm aukščiau nei įprasta. Tai skatina geresnį žolės krūmijimąsi ir tankėjimą. Įprastu, 3-3,5 cm, pjovimo aukščiu žolė pjaunama intensyviausiu jos augimo metu (gegužės – birželio mėn.). Prasidėjus vidurvasario karščiams, tikslinga vėl padidinti įprastinį vejos pjovimo aukštį 0,5-1 cm. Antroje vasaros pusėje (ypač jei nėra sausros) veja pjaunama įprastiniu aukščiu, o žiemoti žolės paliekamos maždaug 4-5 cm.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
