Kai Botanikos sode ar pas kaimynus pasitaiko proga pasigrožėti žiedais apsipylusiais rododendrų krūmeliais, neįmanoma atsispirti pagundai įsigyti šių žavingų augalų, juolab kad netgi pražydusį kerelį iš vazono galima atsargiai persodinti. Dalinamės žiniomis apie rododendrus ir jų priežiūrą.
Anglijos sodininkai mokėjo įvertinti
Rododendrai visų pirma asocijuojasi su Anglijos sodais – iš šios šalies po visą pasaulį paplito įvairios veislės ir hibridai. Tiesa, pačioje Anglijoje dar XVIII a. pradžioje jų visai nebuvo. Masiškai pradėti vežti į šią šalį iš Azijos, dėl švelnaus tinkamo klimato rododendrai per du šimtus penkiasdešimt metų čia užėmė tvirtas pozicijas soduose ir parkuose, ir šiandien angliškas peizažas be jų neįsivaizduojamas.
Kodėl ir mūsų gėlynuose, soduose rododendrai vis populiarėja? Juk juos auginti ne taip ir paprasta, nes tai – ne mūsų kraštų krūmas, mėgstantis švelnesnį ir drėgnesnį klimatą. Visų pirma, visžaliai rododendrai – vieni iš labai nedaugelio augalų, kurių blizgūs lapai net ir žiemą egzotiškai atrodo tarp sniego pusnių. O svarbiausia – gamta šį augalą apdovanojo įspūdingais skaisčių spalvų žiedais. Ne veltui augalo pavadinimas „Rhododendron“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „rožių medis“ („rhodon“ – rožė ir „dendron“ – medis). Nors jokių giminystės ryšių su rožėmis rododendrai neturi, bet žiedų puošnumu išties nenusileidžia gėlių karalienei…
Rododendrus specialistai skirsto į visžalius, pusiau visžalius ir vasaržalius. Dar XVIII a. viduryje Karlas Linėjus šios gausios genties atstovus – visžalius rododendrus – ir pavadino rododendrais, o vasaržalius priskyrė azalijoms. Vėliau toks skirstymas buvo daug kartų peržiūrėtas, ir šiandien azalijomis įprasta vadinti tik vazonuose auginamus rododendrus.
Dar ne vėlu pasisodinti
Įsigijus vazone augantį rododendro sodinuką persodinti jį galima net ir žydintį, tačiau žemėje augančio krūmo geriau nejudinti nei tuo metu, nei kai leidžia naujus ūglius. Vis dėlto ką tik pasodinus rododendrą žiedpumpurius verčiau „paaukoti“ ir nuskabyti, kad jis neeikvotų maisto medžiagų, kol neįsitvirtino šaknys. Šių augalų šaknys nedidelės, todėl net iki dešimties metų lengvai pakelia persodinimą. Taigi, jei iš karto krūmeliui nepavyko rasti tinkamos vietos ir jis skursta, galima vėl jos ieškoti.
Duobę rododendrui reikia iškasti 3–4 kartus platesnę nei augalo šaknys. Kad neužsistovėtų vanduo, būtinas drenažo sluoksnis: tinka plytų duženos, smėlis, tik negalima berti kalkių, pelenų, medžio anglies, kiaušinių lukštų, dolomito. Sodinti geriausia į specialų substratą, skirtą rododendrams arba azalijoms, – jis parūgštintas ir papildytas trąšomis. Jei tai pernelyg prabangus variantas, pirktinę žemę galima maišyti su pušų spygliais, ąžuolų lapais.
Rododendrų šaknys paviršinės, tesiekia iki pusmetrio gylio, todėl pasodinkite krūmelį negiliai ir, svarbiausia, gausiai palaistykite. Ant viršaus dar užpilkite 4–8 cm mulčiaus – jis neleis žemei perdžiūti, pagerins jos laidumą orui, vandeniui ir aprūpins augalą maisto medžiagomis. Tinka pušų spygliai, žievė, spygliuočių pjuvenos, bet ne nupjauta žolė. Pasodinto krūmelio negalima apiberti juodžemiu, nes šis prastai praleidžia orą ir šaknys negalės kvėpuoti.
Rododendrų žydėjimas
Daugelio rūšių rododendrai žydi gegužę ir birželį, deja, tai trunka nelabai ilgai – apie dvi tris savaites, nors pats augalas yra ilgaamžis. Žydinčius, o ir tada sparčiai ūglius auginančius rododendrus reikia gausiai laistyti. Žemė visą laiką turi būti drėgna, bet ne permirkusi. Visžaliai patys greitai praneša, kad juos vargina sausra: lapai susisuka ir palinksta. Taip augalas taupo vandenį ir stengiasi jo neišgarinti. Idealu, jei vanduo, kuriuo laistote, minkštas – lietaus ar bent nusistovėjęs, be druskų, nes jos mažina dirvos rūgštingumą.
Nužydėjusius žiedus reikia nulaužyti – nubunda šoniniai pumpurai (kitaip augalas eikvos energiją nokindamas sėklas). Geriausia šakeles laužti pirštais, nes, jei pjausite peiliu ar žirklėmis, nuo sergančių augalų galite pernešti ligų sukėlėjų ir užkrėsti sveikus.
Net ir nužydėjusius rododendrus reikia tinkamai prižiūrėti – laistyti, patręšti, mat žiedpumpurius kitiems metams jie krauna antroje vasaros pusėje. Baigusį žydėti augalą galima formuoti, tačiau kasmet smarkiai genėti nepatariama – užteks maždaug kas kelerius metus.
Draugiška kaimynystė
Sodindami rododendrus į nuolatinę vietą turėtume gerai įsivaizduoti, kokio dekoratyvaus įspūdžio siekiame, kaip augalas atrodys po keleto ar net keliolikos metų. Beje, tai nelabai sudėtinga, nes rododendrai auga gana lėtai. Kartais tenka eksperimentuoti ir augalus persodinti, kad jų derinys atrodytų kuo įspūdingiau.
Įspūdingiausiai rododendrai atrodo augdami grupėmis. Jais tinka apželdinti gėlyno ar takelių pakraščius. Augalai mėgsta drėgmę, tad gerai jaučiasi šalia vandens telkinukų. Po vieną pasodinti įspūdingai atrodo aukštaūgiai krūmai – juos verta auginti tose vietose, į kurias norite atkreipti dėmesį. Visžalis rododendras papuošia jaukią poilsio vietelę – jo lapai gražūs ir tuomet, kai žalumos gamtoje ima stigti. Dekoratyviai šie augalai atrodo augdami šalia spygliuočių, nes vienspalviame tamsžaliame fone žiedai itin išryškėja. Geriausia kaimynė yra pušis, auganti iš pietų ar rytų pusės, nes nukritę jos spygliai natūraliai rūgština dirvą. Rododendrus verta sodinti tarp aukštų medžių, kurių pliki kamienai atrodo nykokai.
Sodinant rododendrus reikėtų atkreipti dėmesį, kad harmoningai derėtų jų žiedų spalvos. Balti žiedų atspalviai tinka tada, kai reikia susieti ar atskirti kitas spalvas. Dekoratyviausiai atrodo tarpusavyje derinami augalai violetiniais, rožiniais ir baltais žiedais. Geltonus tinka derinti su oranžiniais ir raudonais.
Nereikėtų šalia susodinti visžalių rododendrų ir vasaržalių, žiemą metančių lapus, nes pliki stiebai labai kris į akis. Ne itin dekoratyviai atrodo kartu augantys smulkialapiai ir stambialapiai augalai.
Pasislėpę pavėsyje
Gan įnoringi rododendrai gerai augs ir žydės, jei bus tinkamai parinkta vieta ir paruošta žemė.
Šiaurinėje ar vakarinėje, netgi ir rytinėje pusėje visžaliai rododendrai jaučiasi geriausiai, tik ten jie turėtų būti apsaugoti ne vien nuo saulės spindulių, bet ir nuo vėjų. Netinka jiems pietinė pusė, mat ji pernelyg apšviesta. Jei geros vietos nėra, verčiau auginti ne visžalius, o vasaržalius, žiemą lapus metančius rododendrus (dar kartais sodininkų mėgėjų vadinamus azalijomis) – jie saulės taip nesibijo. Kuo stambesni visžalių rododendrų lapai, tuo labiau šie augalai nemėgsta saulėkaitos, o kuo lapai smulkesni, tuo augalai jai pakantesni. Gerai krūmeliai auga ir po didesnėmis pušimis ar nelabai tankiomis eglaitėmis, aukštesniais krūmais, mat šie suteikia pavėsį. Tiesa, jei „kaimynų“ šaknys paviršinės, kaip ir rododendrų, augalus verčiau atskirti specialia vejų juosta, kad „konkurentai“ jų neskurdintų.
