Balta spalva augaluose gan dažna. Nemažai gėlių žiedų dažosi baltai, o kai kurių net ir lapai būna su baltomis dėmelėmis. Yra ir tokių, iš kurių lapo ar stiebo teka baltos sultys. O štai nokinantys baltas uogas yra reti, iš Lietuvoje augančių žinomi amalas, baltoji sedula ir dar vienas kitas.
Vieną baltauogį augalą geriausiai pastebime žiemą, ypač kada nėra sniego. Tai baltauogė meškytė (Symphoricarpos albus), nedidelis krūmelis, užaugantis iki 1–1,5 m aukščio. Jei ne tos pieno spalvos uogos (angliškai augalas ir vadinamas snowberry), tai šio augalo greičiausiai net nepastebėtume. Baltos, apvalios, 1 cm skersmens ir sukibusios į kekes uogytės sunoksta rudenį ir ant krūmo šakelių kyburiuoja visą žiemą. Tad vėlyvą rudenį arba besniegę žiemą, kai visas kraštovaizdis aplinkui būna monotoniškai pilkas, šie krūmai su išskirtinėmis uogomis – tarsi kalėdinė dekoracija, puošta baltais perlais. Baltos uogos galėtų puikiai tikti kalėdinėms namų kompozicijoms, tik, deja, įneštos į šiltą patalpą, meškytės uogos greitai paruduoja ir praranda dekoratyvumą.
Tos uogos nėra valgomos ir netgi šiek tiek nuodingos, bet tam, kad jomis apsinuodytume, reikėtų labai daug suvalgyti, be to, jos ir neskanios. Uogų sudėtyje yra saponinų, kurie suteikia kartoką skonį ir atlieka apsauginę funkciją – saugo augalą nuo augalėdžių gyvūnų. Tiesa, kai kurios Šiaurės Amerikos indėnų gentys baltauogę meškytę šiek tiek naudoja maistui, bet dažniau vartoja gydymo tikslais. Iš uogų pagamintais preparatais naikinami organizmo parazitai ir laisvinami užkietėję viduriai, o išoriškai naudojama žaizdoms dezinfekuoti, nudegimams, bėrimams bei kitiems odos negalavimams gydyti bei neutralizuoti prakaito kvapą pažastyse. Uogų nuovirą naudodavo plaukams skalauti, nes jis stiprino plaukų šaknis. Iš džiovintų lapų virdavo arbatą peršalimo ligoms palengvinti.
Baltauogė meškytė graži ir pavasarį kai žydi. Tiesa, jos nedideli ir baltai rausvi žiedeliai prasiskleidžia gegužės mėnesį, kai žydi daugelis augalų, tad tiesiog pradingsta tarpe kitų. Bet jeigu atkreipsite į ją dėmesį, pastebėsite kuklius ir mielus žiedelius, kurie švelniai kvepia ir kuriuos mėgsta lankyti bitės, nes turi nemažai nektaro.
Šis augalas turi ir daugiau gerų savybių: kadangi jo šaknys ilgos ir plačiai kerojasi, tad galima sodinti visur, kur reikia sutvirti šlaitus. Iš plonų ir lanksčių šakelių kartais rišamos šluotos, o iš tankiai susodintų krūmų galima formuoti karpomas gyvatvores, nes augalas nebijo genėjimo. Tiesa, meškyčių gyvatvorės turi vieną minusą – gali plisti šakninėmis atžalomis kur reikia ir kur nereikia. Mūsų miškuose baltauogę meškytę galima dažnai pamatyti sulaukėjusią, nors tai nėra mūsų krašto augalas, o atkeliavęs prieš kelis šimtus metų iš Šiaurės Amerikos.
Kartais Lietuvoje auginamos ne tik baltauogės, bet ir kitos meškyčių rūšys. Dorenboso meškytės (S. x doorenbosii) uogos būna rožinės spalvos ir ji mėgiama sodininkų, tik dažnokai apšąla. Apskritalapės (S. orbiculatus) ir sodinės meškytės (S. x chenaultii) krūmai puošiasi ryškiai raudonomis ar violetinėmis uogomis. Kartais dar sodinamos ir kitos rūšys.
Nors ir kilusi iš tolimų kraštų, bet lietuviškuose gėlynuose baltauogės meškytės krūmai greitai paplito ir tapo beveik etnografiniu augalu. Prieš 50–100 metų, kai dar nebuvo chrizantemų ir kitų ryškių rudeninių gėlių, mūsų močiutės, norėdamos Vėlinėms papuošti kapus, ant jų išdėliodavo baltas meškyčių uogas tarsi ornamentus.
Tad auginkime šį krūmą, kuris visą savo grožį parodo rudenį ir žiemą, yra nereiklus dirvos derlingumui, atsparus karpymui ir užterštam miesto orui, pakantus sausrai ir turi tokį mielą pavadinimą – meškytė.
