Šiandien mūriniai namai yra natūrali mūsų aplinkos dalis. Statyboms pasirinkus mūrą, galima įgyvendinti nestandartinius projektus ir netikėčiausius dizaino sumanymus. Mūrui galima taikyti ir ekologiškas medžiagas. Gera žinia ta, kad mūrinių namų apdailai tinka daug kas: fasadinės plytos, dekoratyvinis tinkas, medinės dailylentės, pakabinamoji apdaila ir kt. Atrodytų, mūras yra stabili nekintama vertybė. Bet ar taip buvo visada? Ir kas nauja šioje srityje?
Gediminas rado Lietuvą medinę, o paliko mūrinę?
Kai dauguma šalių jau buvo įvaldžiusios mūrinės statybos techniką, Lietuva šioje srityje tik žengė pirmuosius žingsnius. Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje plytų gamyba prasidėjo ne anksčiau kaip XIII a., laikomas krašto pagoniškumas ir atsiribojimas nuo krikščionybės, skatinusios mūrinių šventovių statybą ir medžiagų inovacijas. Vis dėlto, mūras ilgainiui pradėtas naudoti gynybos tikslais. Tokią netipišką raidą lėmė krikščioniškų ordinų agresija, nes medinės pilių konstrukcijos nebetenkino karinių poreikių, kai mūras užtikrino modernius gynybinius statinius.
Iki šiol mokslininkai nesutaria, kada tiksliai mūsų šalyje atsirado pirmieji mūro statiniai, o pagrįsti teiginiui, kad juos paliko Mindaugas, stinga duomenų. Užtat patikimai datuojamos seniausia Gedimino laikų Senųjų Trakų, taip pat Krėvos ir Vilniaus pilys. 1253 m. minima Ordino Klaipėdoje pastatydinta pilis, o 1361 m. – Kauno pilis. Vėliau pradėjo dygti ir mūrinės bažnyčios, kai, norėdamas pradėti mūrinės statybos epochą, Gediminas pasikvietė mūrininkų iš užsienio, žadėdamas krikštytis ir siūlydamas įvairių lengvatų. Jo laikais Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje pakloti seniausių mūrinių pastatų pamatai (pagal pamatus rėmusių medinių polių metines rieves datuojami 1327 m.). O valdžioje esant Vytautui įvyko didžiulis „civilizacinis šuolis“. Dar vėliau susiformavo ir pasididžiavimo vertas Vilniaus barokas.
Pirmosios mūrinės „kregždės“
Lietuvių gentims mūras ir plytos nebuvo gerai žinomos – tą įrodo ir Kernavėje rasta iš gabaliukų suklijuota vienintelė plyta, datuojama XIII a. pab.–XIV a. pradžioje. Ji, kaip manoma, buvo naudota ne pagal paskirtį, o stulpui paremti. Tą patvirtina ir garsus mūro tyrėjas, architektas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytautas Levandauskas, už knygą „Lietuvos mūro istorija“ 2016 m. pelnęs Lietuvos mokslo premiją. Kiti archeologiniai, architektūriniai ir net rašytiniai šaltiniai taip pat neginčija šio fakto.
Pirmieji mūriniai miestiečių pastatai didžiuosiuose miestuose pasirodė tik XV a. pab.–XVI a. pr. Tikėtasi, kad tokie namai, ypač dengti čerpių stogu, bus atsparesni ugniai. XVII a. ir vėlesniuose dvarų inventoriuose minimas „prūsiškas mūras“, visiems žinomas kaip fachverkas.
Karkasinė statyba Klaipėdoje plito nuo XIV a., o Rytų Lietuvoje – tik XX a., tad prie mūro buvo aktyviau pereinama tose vietovėse, kurias galėjo paveikti išsivysčiusios gretimos šalys.
Moliniai pastatai Lietuvoje iš pradžių paplito dvaruose, o kaimuose ėmė rodytis tik nuo XIX a. pabaigos. Baigiantis tarpukariui, mūrinių statinių skaičius nesiekė ne 10 %. Molis, kurio statyba suaktyvėjo tarpukariu, dažniausiai nurodomas kaip tarpinė medžiaga, pereinant nuo medžio prie mūro statybos, tačiau molio (o ne mūro) statybą daugiau lėmė ekonominiai veiksniai. Čia didesnis proveržis susijęs su tarpukariu leidžiamomis naujomis statybų taisyklėmis, svarbus ir medžio žaliavos trūkumas – tai vertė ieškoti ne tik pigesnių alternatyvų (pavyzdžiui, molio), bet ir patvaresnių ir technologiškai pažangesnių technologijų – mūro.
Mūras: įamžintas, įvertintas, toliau egzistuojantis
Neseniai Lietuvos mokslų akademijoje įteiktos Lietuvos mokslo premijos. Vieną iš šešių premijų gavo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas V. Levandauskas už monografiją „Lietuvos mūro istorija“. Knygoje profesorius sudėjo per keturis dešimtmečius trukusius tyrimus surinktą medžiagą apie Lietuvos mūrinės statybos technikos istoriją nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Tai bene pirmasis leidinys, kuriame statybų amatas nagrinėjamas praktiniu aspektu. Aprašyti skirtingų istorinių ir stilistinių laikotarpių medžiagų ir konstrukcijų specifiniai bruožai, įvertintos mūro ir medžio konstrukcijų sąsajos, plytų rišimo būdai, arkų, skliautų ir kupolų ypatybės. Analizuojama natūralaus mūro medžiagiškumo raiška pastatų eksterjero ir interjero puošyboje, atskiras dėmesys skiriamas keraminių plytų ir rišamosios medžiagos (kalkių) gamybos technologijos raidos tyrimams.
Profesoriau, pagerbimas aukščiausiu apdovanojimu – Lietuvos mokslo premija – gal jau paskatino imtis kažkokio ypatingo naujo darbo?
Dabar jaučiu didesnį dėmesį. Kolegų, žiniasklaidos, kaimynų, netgi paramos prašytojų… Tai skatina pasitempti. Tačiau premijos laureatui gresia, pasak liaudiško posakio, „užmigti ant laurų“. Jaunam mokslininkui nėra kada, o vyresniam ateina minčių apie užtarnautą poilsį. Kol kas užmigti neleidžia išaugęs dėmesys, be to, yra pradėtų ir nebaigtų darbų. Mūro istorija – tai tik dalis architektūros istorijos, o ji visą gyvenimą mane lydėjo. Turiu sukaupęs daug medžiagos apie architektūros mokslo istoriją, apie Lietuvos architektūros stilistines permainas. Tai lyg ir dvi monografijos. Vieną jau pradėjau rašyti.
Iki dienos šviesą išvystant knygai „Lietuvos mūro istorija“, ne tik rinkote medžiagą įvairiuose Europos muziejuose ir bibliotekose, bet ir tyrinėjote mūrą skirtingose Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Švedijos, Italijos vietovėse…
Daugiausia dirbau Lietuvoje ir Baltarusijoje. Įdomiausia buvo tyrinėti senąsias – Medininkų, Lydos, Krėvos, Vytauto Didžiojo laikų – Trakų, Vilniaus, Gardino – ir kitas Lietuvos pilis. Jos atskleidė įdomių ir savitų statybos technikos bruožų, originalių lauko akmenų ir keraminių plytų derinių. Pavyzdžiui, vadinamąjį „lietuviškąjį mūrą“ Vytauto Didžiojo statydintose pilyse sudaro plytų ir riedulių sluoksniai. Netikėtumų būta ne tik viduramžių statiniuose, bet ir naujausių laikų, netgi XX a. pr., statyboje. Pavyzdžiui, nustebino Stokholmo olimpinio stadiono ir rotušės pastatai, kuriuose plytos surištos archainiu – baltiškuoju būdu. Lietuvoje istorizmo laikotarpiu naudotos senovinės architektūros formos, bet statybos technika buvo įprasta – mūryta grandininiu arba kryžminiu būdu, nesikeitusiu jau nuo Renesanso laikų. Išimčių būta ir Lietuvoje, bet retai. Pavyzdžiui, Paežerėlių bažnyčia vėlyva, o sumūryta gotikiniu būdu.
Kokius atskirų istorinių ir stilistinių laikotarpių medžiagų ir konstrukcijų specifinius bruožus lietuviai išlaikė iki šių laikų?
Mūro specifiniai bruožai būdingi tik konkrečiam laikotarpiui, kitaip nebūtų pažangos. Galima paminėti vieną specifinį ir ilgai išsilaikiusį bruožą – brauktines plytas. Tai keraminės plytos, kurių kloto (didžiajame paviršiuje) daryti specialūs grioveliai – braukos, kad plytos geriau sukibtų su kalkių skiediniu. Tai daryta, norint, kad mūrinys būtų stabilesnis. Negalima teigti, kad kituose kraštuose, kur vystėsi plytų statyba, to nebuvo. Pasitaikydavo – bet tik pasitaikydavo – Lenkijoje ir Vokietijoje. O Lietuvoje tai buvo taisyklė, kurios gana griežtai laikytasi XIV–XVI a. Vėliau brauktinės plytos ėmė nykti, nors katalikų bažnyčių statyboms dar naudotos iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo – XVIII a. pabaigos.
Savo knygoje rašote: „Spalvingą istoriją Lietuvoje turintis mūras šimtmečius buvo viena patikimiausių ir dažniausiai naudojamų konstrukcijų – jį šiandien galima matyti ryškiausiuose senamiesčių bei naujamiesčių perluose, seniausiose šalies pilyse…“
Tyrinėjau Lietuvos mūrą nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiandienėmis konstrukcijomis nesidomėjau, todėl pateikti pavyzdžių negaliu. Galima būtų ieškoti restauruotų pastatų mūro pavyzdžių, kurie geriau išliko nuo sovietmečio, bet nežinau tokių, kurie savo kokybe ir ilgalaikiškumu prilygtų autentiškiems seniesiems…
Bene geriausiai iš visų lietuvių esate susipažinęs su mūru – ar susidarėte nuomonę, kokie mūro dariniai ar konstrukcijos yra patvariausi?
Patvariausios konstrukcijos tos, kurios stabiliausios – tai, be abejo, sienos. Mūrinės perdangos (skliautai) šiais laikais beveik nedaromos, nebent tai būtų restauravimas arba labai specifinis (egzotinis) užsakovo pageidavimas. Apskritai mūro naudojimas šiuolaikinėms statyboms vis labiau tampa egzotika…
Plytų formatų ir skiedinio sudėties pokyčius nustatėte sukūręs savo paties originalius metodus?
Mano tyrimų tikslas buvo sukurti sistemą architektūros paveldui datuoti pagal mūro požymius ir medžiagų specifines savybes konkrečiais laikotarpiais. Tai apčiuopti vizualiai ne visada pavyksta – tenka daryti ir specialius tyrimus. Restauratoriai ir architektūros istorikai dažnai remiasi plytų dydžių lyginamąja analize. Neretai šie parametrai suabsoliutinami arba pridaroma klaidų, kai mūrui naudotos iš kitų senesnių išardytų statinių likusios sveikos plytos. Todėl pirmiausia turėjau sudaryti metodiką, kaip nustatyti tikrąjį plytų formatą iš maždaug 100 išmatuotų plytų. Keraminės plytos nebūna visiškai vienodos, jos gana skirtingai susitraukia džiovinimo ir išdegimo metu, tad tenka tai įvertinti ir teisingai apskaičiuoti dažniausiai pasitaikančius dydžius, pasitelkiant Gauso dėsnį. Architektūros paveldui datuoti neužtenka vien tik pačių plytų dydžių. Ne mažiau svarbūs yra jų santykiai. Ypač svarbus ilgio ir pločio santykis – jis dažniausiai prilygsta 2, tačiau būna ir didesnis, ir mažesnis. Šie nuokrypiai padeda nustatant datą. Plytų dydžius reglamentuodavo dar ir įvairūs normatyviniai dokumentai. Jais remiantis galima atpažinti konkrečios epochos gaminius.
Kitas dalykas – mūro skiedinių tyrimai. Lietuvos senojoje architektūroje beveik be išimčių naudotas kalkių skiedinys. Jo sudėtis laikui bėgant keitėsi. Seniausių statinių skiediniai labai riebūs, vėlesni – liesesni, kol pasiekė optimalią ribą. Iš skiedinio cheminės sudėties apytiksliai galima nustatyti kalkių ir užpildo santykius. Kadangi tas santykis nėra labai tikslus, siūliau naudoti nepilną analizę, atsisakant sudėtingiausiai nustatomo silicio dioksido. Tai leido ištirti daug mūro skiedinio pavyzdžių ir sudaryti jų pokyčio diagramas.
Dėl kokių statybinių klaidų atsiranda mūro konstrukcijų pažeidimų?
Lietuvos mūro istorijoje bene daugiausia problemų patyrė XIX a. pradžioje statęs Vilniaus universiteto Architektūros katedros profesorius Mykolas Šulcas. Jo pastatai dažnai suirdavo, skliautai sugriūdavo. Šiaip buvo gabus architektas ir tuomečio mokslo teorijas gerai išmanė, tačiau praktiškai jam labai nesisekė. Ekspertizės, atliktos dar jam gyvam esant, parodė, kad architektas ne visada reikalavo tinkamos statybinių medžiagų kokybės, neteisingai nuimdavo klojinius, o kartais dėl estetinių poreikių pažeisdavo konstrukcijas.
Niekada netyrinėjau keraminių blokelių. Jie atsirado XX amžiuje. Manau, kad tai neblogas gaminys – pagamintas iš natūralios žaliavos, ekologiškas, lengvas.
Ačiū už pokalbį!
Šiandien mūras – tvirtas šilumos garantas
Mūro sienas galima statyti iš įvairių blokų, mūryti iš granito, klinties akmenų ar iš įvairiausių plytų ir akytojo betono, keramzitbetonio, betono blokelių. Mūrinių namų grupei galima priskirti ir namus, pastatytus pagal statybos iš surenkamųjų elementų technologiją – iš akytojo betono ar betono pagaminti vieno aukšto elementai montuojami statybos vietose. Tvirtos mūrinės konstrukcijos dažniausiai nevaržo statybų. Mūrinius namus galima rekonstruoti pritaikant metalines sijas, kolonas ir pan.
Atšiauraus klimato zonoje ypač aktualu tai, kad šiandien tinkamai pastatyti ar renovuoti (apšiltinti) mūriniai namai gali puikiai izoliuoti ir akumuliuoti šilumą, nes įšildytas mūras ir perdangos išlaiko maždaug pastovią temperatūrą net per nemenkus temperatūros šuolius. Šilumos izoliacija priklauso nuo mūrinio namo sienos storio: minimalus išorinės sienos storis turi būti 36–38 cm, o vidinės – net iki 50 cm. Šiluminis namo efektyvumas stipriai priklauso ir nuo pamatų. Jei mūrinis namas šiltinamas pagal principą „mūras–izoliacija–mūras“, šilumos izoliaciją reikia įterpti į pamato vidų.
Mūro, betonavimo ir tinkavimo darbus kokybiškai atlikti įmanoma tik tuomet, jei temperatūra nenukrenta žemiau nei 5 laipsniai. Žinotina, kad dėl drėgmės, kuri atsiranda atliekant mūrijimo, tinkavimo ir betonavimo darbus, baigiamuosius statybos darbus reikia pradėti tik jai visiškai išdžiūvus. Laikoma, kad mūriniai namai „sėda“ trejus metus, tačiau jei namas tinkamai pastatytas, šis procesas būna minimalus ir geresnis nei rąstinių namų, išvengiama nereikalingų rūpesčių dėl atsirandančių plyšių, o galimus nežymius sienų įtrūkimus nesudėtinga pašalinti.
Kyla klausimas, kas geriau mūrui – plytos ar blokeliai? Faktai rodo, kad norint tinkamai užpildyti ir vertikalius, ir horizontalius tarpus tarp plytų prireiks daugiau skiedinio, statant plytinį namą prireiks daugiau tikslumo, o darbo ir laiko sąnaudos bus didesnės. Mūrijant, pavyzdžiui, akytąsias plytas, į jų ertmes patenka skiedinio – tuomet sienos būna šaltesnės. Tačiau plytos išsiskiria itin geru atsparumu cheminiam ir atmosferos poveikiui, gniuždymui, tai patvari, tvirta medžiaga, dažnai naudojama vidinėms namo sienoms ar išorinei sienų apdailai.
Ieškantiesiems ištobulintų šiuolaikinių medžiagų verta rinktis iš blokelių gausos – keraminių, silikatinių, keramzito, akytojo betono (dar vadinamo dujų silikatu). Kiekvienas jų išsiskiria skirtingomis atsparumo drėgmei, šalčiui savybėmis, nevienodu laidumu šilumai. Statybos iš blokelių procesas bus lengvesnis, patogesnis ir greitesnis nei iš plytų.
