Pinti daiktai dažniausiai įkurdinami verandoje, vasarnamyje, svetainėje ar gyvenamajame kambaryje. Jų didžiausias privalumas – pavyksta sutalpinti begalę daiktų, kuriuos norisi paslėpti nuo svečių akių. Be to, pinti daiktai tai maloni aliuzija į vasaros išvykas ir ekologišką gyvenimo būdą.
Pintų daiktų istorija
Pynimo technika populiari įvairiose šalyse, kur įmanoma rasti įvairių vytelių: nendrių, bambukų, agavų ir t.t. Pintiems daiktams gaminti anksčiau buvo naudojamos ir lanksčios šaknys bei varpinių augalų šiaudai.
XVI a. Filipinus užkariavusių euoropiečių dėmesį atkreipė pinti daiktai – kilimėliai, krepšiai, įvairiausios talpos pintinės, skirtos laikyti namų ūkio rakandus. Daiktai buvo pagaminti dailiai, tvarkingai, žavėjo geometriniais ornamentais, augaliniais motyvais, ryškiomis spalvomis.
Šimtmečiais valdydami Filipinus ispanų kolonistai norėjo gyventi apsupti tokių pat patogumų kaip ir namuose. Reaguodami į keistą atvykėlių prašymą vietos meistrai ėmė pinti ir tiems kraštams neįprastus daiktus – sofas, krėslus, net spintas. Greitai ispanai pastebėjo, kokios patogios pintų kėdžių atkaltės, foteliai, todėl grįždami į žemyną vietoj suvenyrų atsigabendavo šių baldų.
Laikas ėjo, egzotiški dirbiniai tapo dėmesio verta kolonijinio stiliaus namų puošmena, vis labiau populiarėjo Europoje ir Amerikoje. Iš išskirtinių suvenyrų jie pamažu virto prekėmis. XX a. pradžioje pintų daiktų buvo ir Europos, ir Amerikos, ir Azijos būstuose. Net ir Lietuvoje pinti daiktai ypač išpopuliarėjo praėjusio amžiaus pradžioje – turbūt nebuvo nė vieno dvaro, kuriame nestovėtų iš žilvičių, karklų, lazdynų vytelių pintų baldų.
Pintų daiktų sugrįžimas
Tiesa, vėliau šie baldai prarado savo populiarumą. Motyvuojama buvo tuo, jog jie senamadiški, renka dulkes, nesuteikia interjerui išskirtinumo. Visgi amerikiečių rašytoja Anais Nin teigdama, jog daiktus matome ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokie esame mes, yra visiškai teisi. Tad nenuostabu, kad dabar pinti namų akcentai atgauna nepelnytai prarastą dėmesį.
Šiuos interjero akcentus galima išnaudoti labai praktiškai. Juose patogu talpinti knygas, skalbinius, nenaudojamus daiktus, kurie nereikalingi interjere ar tiesiog norima paslėpti nuo svečių akių. Visgi patartina pintus baldus komponuoti ne pavieniui, o keletą, tuomet kuriamas vientisesnis interjeras.
Kritikus verta nuraminti – šie daiktai „neištirpsta“, nes šviesa ir šešėliai nuolat žaidžia jų paviršiuje, o pinimų iškilimai neleidžia daiktams susilieti su aplinka. Taip pat jie neišsišoka, o kuria gan santūrų, natūralų, stilingą įvaizdį. Be to, pintus motyvus galima naudoti ir dekoruojant kitus baldus – stalus, kėdes. Siekiantiems išskirtinumo pintus baldus galima padengti laku ar natūralia medžio derva.
