Paskutinį rugpjūčio šeštadienį jau treti metai iš eilės Lietuvos želdynų specialistai renkasi į aplinkos dizaino konferenciją „Garden Style“. Kiekvienais metais šis renginys tampa vis labiau žinomesnis, įdomesnis ir laukiamas visų augalų mylėtojų. O kaip gi kitaip, nes pranešimus skaito ne tik garsūs Lietuvos, bet ir kitų šalių mokslininkai, profesionalūs želdynų specialistai, selekcininkai bei botanikai. Renginio metu taip pat vyksta įvairių praktinių užsiėmimų ir edukacijų, dalinamasi patirtimi tarp kolegų, sudaromi verslo sandoriai, smagiose loterijose laimimi naudingi prizai. Šių metų konferencijos tema: „Įkvėpta Gamtos. Natūralistinis dizainas“. Tikrai įkvepiančius ir stebinančius pranešimus skaitė bei patirtimi apie aplinkos kūrimą dalinosi Lietuvos, Jungtinės Karalystės bei Latvijos pranešėjai.
Dr. NOEL KINGSBURY vardas tiems, kurie domisi natūralistiniu želdynų kūrimu, kuris dar vadinamas „olandiška banga“ – puikiai žinomas. Tai visame pasaulyje garsus D.Britanijos želdynų dizaineris, betseleriais tapusių knygų autorius bei ekologas. Prieš renginių Lietuvoje jis apžiūrėjo Vilniaus senamiesčio, Bernardinų sodo bei keleto kitų parkų želdynus ir pasidžiaugė, kad matė ne vieną puošnų gėlyną, niekuo nenusileidžiantį D.Britanijos natūralistiniams želdynams. Po konferencijos N.Kingsbury dar keletą dienų viešėjo mūsų šalyje ir vedė mokymus lietuviams kraštovaizdžio specialistams. Be abejo, konferencijos „Garden Style“ metu jo pranešimas sulaukė didžiausio susidomėjimo, o išsakytos mintys ir pastabos buvo paprastos, bet įkvepiančios ir pamokančios.
Pirmiausiai lektorius atkreipė dėmesį, kodėl Europoje ir visame pasaulyje didėja poreikis natūralistiniams želdynams, kuriuose dominuoja paprasti, kilę iš natūralių pievų arba jas primenantys augalai. Tokie želdynai reikalauja mažiau priežiūros, tad yra ekologiškesni ir draugiškesni aplinkai, mažesni jų išlaikymo kaštai, o miesto žmonėms labiau primena natūralią gamtą. Ten, kur vyrauja dideli šienaujamos vejos plotai ar intensyvios priežiūros reikalaujantys želdynai, tokias vietas natūralistai vadina „žaliuoju asfaltu“. Juk jiems reikia intesyvios priežiūros: pjovimo su žoliapjove, benzino smarve teršiančia orą ir keliančia triukšmą, gausaus tręšimo, purškimo su pesticidais, ravėjimo, aeravimo ir t.t. Tai kur čia išlieka ekologiškumas ir natūrali aplinka?
Žinoma, ir natūralistiniams želdynams reikalinga priežiūra, bet ne tokia intensyvi. Štai kodėl patariama daugiau auginti augalų, kurie yra natūraliai auga mūsų krašte, nes jie atsparesni visoms negandoms, reikalauja minimalaus tręšimo ar ravėjimo, jų praktiškai nereikia laistyti, jie retai kada apšąla, o svarbiausia – net vėlyvą rudenį ar žiemą nudžiūvę tebepuošia aplinką. Jie vertinami todėl, kad pabrėžia natūralų aplinkos grožį su juo nekonkuruodami, sugrąžina bioįvairovę į miestus, mažina taršą. Lietuva, kaip ir D. Britanija, labiau priskirtina Šiaurės Europai, tad turi daug gražių ir tinkamų augalų, natūraliai augančių gamtoje.
Natūralistiniai želdynai mieste turi būti ne tik ekologiški patys sau, bet ir patikti jais besigėrinčiais žmonėms. Svarbus aspektas – tai natūralistinio želdyno įrengimas ir priežiūra. Ne tik Lietuvoje, bet D. Britanijoje yra dažna bėda, kai įrengiant želdynus lėšų įrengimui skiriama, o tolesnei priežiūrai – jau nebe. Tad pradžioje buvę puošnūs ir patrauklūs, vėliau tiek gėlės, tiek medžiai apleidžiami ir nebeatlieka estetinės savo funkcijos. Taip pat nereikia pamiršti, kad želdynas – tai maža ekosistema, kuri laikui bėgant natūraliai kinta: vieni augalai nunyksta, pradeda dominuoti kiti, tad vaizdas gali smarkiai pasikeisti nuo pradinio varianto.
Įdomi pasirodė lektoriaus pastaba apie augalus, kurie savaime dažnai išdygsta jūsų pasėtame gėlyne: ar į tokius žiūrėsite kaip į piktžoles, kurias reikia išravėti, ar kaip į Gamtos kūrybą, prisidedančią prie jūsų darbo? Tik jums patiems teks tai nuspręsti.
Atrodytų, kad natūralistinio gėlyno įrengimas nereikalauja jokių pastangų, bet tai netiesa. Kaip ir bet kuriam želdynui, tiek įrengimui, tiek priežiūrai reikia skirti dėmesio. D. Britanijoje, kurioje ypač dominuoja natūralistiniai želdynai, augalai juose sėjami ir sodinami ne kaip papuola, o pagal sodo dizainerių (vienas iš tokių ir yra N. Kingsbury) sukurtas metodikas.
O pats įdomiausias sakinys, įstrigęs N. Kingsbury pranešimo metu buvo toks, kad D. Britanijoje sodo dizaineriai, kurie kuria projektus viešiesiems želdiniams, prieš pradėdami įgyvendinti, susitinka su vietiniais gyventojais ir pristato jiems projektą, atsižvelgia į bendruomenės nuomonę apie būsimą gėlyną ir augalų parinkimą. Tad šiomis dienomis, kai mūsų miestuose buvo masiškai pradėti kirsti medžiai, neteikiant žmonėms apie tai informacijos, net sunku patikėti, kad kitose Vakarų Europos šalyse yra įprastinė praktika atsiklausti bendruomenės nuomonės, prieš darant kažkokius pakeitimus želdynuose ir aplinkoje. Juk iš tiesų, tais želdynais ir tomis gėlėmis bei medžiais džiaugsis vietiniai gyventojai, o ne projektuotojai ar savivaldybių darbuotojai.
Lietuvos selekcininkų draugijos vadovo ir jaunojo selekcininko EDVINO MISIUKEVIČIAUS pranešimas vadinosi „Augalai laukinėje gamtoje ir natūralistinio stiliaus augalai – ar dedam lygybės ženklą?“, kuriame jis klausė, ar augalus, kuriuos naudojame šio stiliaus želdynuose, naudotini laukiniai, kurių sėklų galime prisirinkti gamtoje, tiesiai iš pievos ar pamiškės ? Dažniausiai ne, nes natūralistinis gėlynas vis tik yra miesto želdynas, tai nėra absoliuti gamtos kopija. Geriausia natūralistiniam gėlynui rinktis augalų, kurie savaime auga mūsų aplinkoje veisles, kurios dekoratyvesnės, ryškesnių spalvų, įdomesnių formų, yra vešlesnės, o svarbiausia – ilgiau gyvuojančios. Juk daugelis sodininkų nori, kad gėlyną reikėtų prižiūrėti kuo paprasčiau, tad ir rečiau reikėtų sėti naujus augalus.
Štai mums įprastos kraujažolės, kurios gamtoje kukliai žydi baltais žiedynais. Natūralistiniuose želdynuose galima rasti ir kitokių spalvų žiedais žydinčių kraujažolių – rausvų, geltonų, violetinių bei kt., kurias sukūrė selekcininkai. Arba – lendrūnai, kuriuos tikrai esate matę pamiškėse ir pakelėse. Ši aukštoka smilga yra tokia įprasta ir dažna gamtoje, tad gėlyne niekas jos neaugina, bet dažnai auginama kompaktiškesnė, vešlesnė ir įdomesnė jos veislė ‘Karl Foerster‘. Tas pats pasakytina ir apie šluotsmilges, raudokles bei kitus savaiminius mūsų krašto augalus.
Sodo dizainerės, modernių apželdinimo kursų lektorės bei želdynų dėstytojos INGĖS AUŽELIENĖS, kuri specializuojasi sodininkystės ir sodybų apželdinimo temomis, pranešimas vadinosi „Sodyba prie miško: kaip pagražinti, bet nesugadinti“. Pranešėja įdomiai ir suprantamai pasakojo apie tai, kaip sutvarkyti sodybos, esančios prie miško kiemą, kad išsaugoti gamtos grožį ir neprarasti galimybės turėti jaukų, estetišką želdyną. Pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį, koks miškas auga šalimais: lapuočių, spygliuočių ar mišrus. Lapuočių pamiškėse kuriamoms sodyboms ypač tinka įvairios smulkiasvogūninės bei kitos pavasarį žydinčios gėlės (žibuoklės, purienos, krokai, plukės, smulkiažiedės tulpės ir pan.). Spygliuočių miškams dažniausiai būdingi smėlingus ir nederlingus dirvožemius mėgstantys augalai: kadagiai, pušys, šilagėlės, smilgos bei daugelis erikinių šeimos atstovų: viržiai, erikos, bruknės, žemaūgiai rododendrai ir kt. Praktiški patarimai dėl priežiūros, miško įvertinimas, skirtumai nuo kitų augalų grupių, augalai pagal miško tipus – visa tai pravertė ne tik turintiems sodybas pamiškėse, bet ir visiems, kuriantiems savo želdynus. Juk natūralistinis želdynas – tai ne tik žydinti pieva, bet ir miškas, pamiškė, pelkė ar šlapynė, bei kitos natūraliai gamtoje esančios buveinės.
Konferencijoje pranešimus skaitė ir du iš Latvijos atvykę lektoriai. Sodo dizainerio, natūralistinio stiliaus propaguotojo, apželdinimo specialybės dėstytojo bei apželdinimo įmonės savininko ANSIS BIRZNIEKS pranešimas vadinosi „5 sėkmės elementai, kad kiemas būtų įspūdingas“, kuriame jis analizavo trijų konkrečių sodų sukūrimą nuo dizaino sprendimų iki įgyvendinimo ir vėlesnės priežiūros. Žydinti pieva, šiuolaikiški daugiamečiai gėlynai bei gražūs privatūs kiemeliai, kuriuose lektorius su savo komanda išbandė daug natūralistinio stiliaus sprendimų. Klausytojus labiausiai sužavėjo demonstruoti ne išpuoselėti ir gražūs gėlynai, o realios padėties vaizdai, kai želdynuose susiduriame su nesėkmėmis ir nesklandumai, iš kurių galima pasimokyti naudingos patirties.
Antrasis latvių pranešėjas dr. JANIS RUKŠANIS – tai pripažintas svogūninių gėlių ekspertas, selekcininkas, mokslininkas ir daugelio knygų autorius, tobulai išmanantis visas subtilybes. Dar daugiau – jis aistringas keliautojas, kuris kasmet vyksta į kalnus išskirtinių svogūninių gėlių medžioti. Vienais metais jis lankosi Alpėse, o kitais – jau Irane! Nepaisydamas neramumų šalyse ir griežtų reikalavimų, jis paprastai grįžta su dar didesniu bagažu žinių ir patyrimo, kuriuos vėliau gali pritaikyti mūsų klimato sąlygomis (juk latviškos gamtinės sąlygos labai panašios į lietuviškas). Jo pranešimo metu, kuris vadinosi „Kai susijungia aistra egzotiškoms kelionėms ir svogūniniams augalams“, klausytojai išgirdo ne tik įdomias istorijas apie keliones, bet ir sužinojo daug įdomaus apie svogūninius augalus. Charizmatiškas pranešėjas bei aistringas jo pasakojimas kėlė susižavėjimą bei pritariančias šypsenas daugeliui klausytojų.
Lietuvių mokslininkės bei praktikės dr. SKAIDROS KORDUŠIENĖS pranešimas „Kova su kenkėjais natūraliais būdais ir ekologiškomis priemonėmis“ buvo skirtas nemaloniajai želdynų priežiūros daliai, t.y., kaip kovoti su kenkėjais ir ligomis. Natūralistiniams želdynams ypač aktuali ši tema, nes stengiamasi nenaudoti jokių cheminių priemonių. Lektorės patarimai padėjo atsirinkti, kas iš tiesų yra svarbu ir kur gali būti paslėptos grėsmės, kurių neįvertiname.
Buvo galima sužinoti, kokius augalus ir kokius buityje randamus dalykus panaudoti efektyviai kovai su kenkėjais ir kaip juos paruošti, kaip vertinti ekologiškas priemones, randamas parduotuvėse, kaip suprasti, kas tinka kiekvienam. Aktualiausia klausytojams buvo pasidalinti praktiški patarimai, ką su kuo auginti, kad ligų ir kenkėjų galėtume tiesiog išvengti. Tad neužmirškime „įdarbinti“ sode natūralių, pačios gamtos teikiamų kovotojų: varlių ir rupūžių, žalčių, paukščių, naudingųjų vabzdžių, ežiukų ir kitų smulkiujų žinduolių, suteikdami galimybę patekti jiems į sodą.
Nuotraukų autoriai: Julius Andužis ir Edita Jakubauskaitė
