Gal sodo nykštukai ir nesulauktų tiek dėmesio, jei nevirtų ginčai dėl dekoratyviosios jų vertės. Įdomiausia, kad prieštaringus vertinimus lėmė ne vien estetinės savybės: aistras dėl nykštukų kaitino ir karai, ir finansiniai išskaičiavimai, ir garsiausios pasaulyje sodo dizaino parodos ambicijos.
Įdomūs net kultiniam dizaineriui
Šiandien vienus sodo nykštukai erzina, kitus linksmina, treti su jais kaunasi kaip su miesčioniškumo apraiška, ketvirti tuos kovotojus vadina snobais. O juk iš tiesų riba, skirianti kičą ir originalumą, yra labai neapibrėžta… Vis dėlto šiuo metu, pasak „Vikipedijos“, Vokietijoje (kuri laikoma sodo nykštukų tėvyne) „gyvena“ 25 milijonai sodo nykštukų. Didžiojoje Britanijoje po maždaug dvidešimtmetį trukusio sąstingio 2011-aisiais nupirkta du kartus daugiau mažųjų žmogeliukų nei prieš metus. Aukcionuose XIX a. egzemplioriai parduodami už šimtus ir net tūkstančius svarų sterlingų. O garsusis prancūzų dizaineris Philippe’as Starckas sukūrė tradicinius sodo nykštukus primenančias taburetes ir įrodė, kad dizainas nė kiek nenukenčia skolindamasis populiariosios kultūros simbolius ir perkeldamas juos į šiuolaikinį gyvenimą. Mažieji žmogeliukai netgi turi savo šventę: tarptautinė nykštukų diena nuo 2002 metų švenčiama birželio 21-ąją.
Kodėl reputacija tokia prieštaringa
Kodėl tenka ieškoti nykštukų egzistavimą pateisinančių priežasčių? Ogi todėl, kad jų įvaizdis yra nukentėjęs dėl įvairių aplinkybių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos kultūros apraiškos ir prekės (nykštukai – viena jų) neišvengiamai Europoje kėlė neigiamą reakciją. Antivokiškos nuotaikos lėmė ir mados pokyčius. O per Antrąjį pasaulinį karą dėl tos pačios priežasties nykštukus nustota gaminti JAV.
XX a. pradžioje kilo vis daugiau nesutarimų tarp garsių sodininkų, kraštovaizdžio specialistų dėl nykštukų estetinės vertės, o tai sumenkino jų populiarumą. Mažieji žmogeliukai tapo nepageidaujami aristokratų soduose ir todėl, kad nuo ketvirtojo dešimtmečio keramines figūrėles išstūmė prastesnės kokybės cementiniai pakaitalai. Tai paskatino nykštukus „išsikraustyti“ į skurdesnius priemiesčių sklypus. Dar liūdnesnis jų gyvenimas tapo, kai rinką užplūdo plastikiniai gaminiai, kurie asocijavosi su pigumu ir neišlavintu skoniu. Beje, tuo metu JAV nekilnojamojo turto pardavėjai netgi skelbė spaudoje rekomendacijas, primygtinai siūlydami potencialiems namų pardavėjams paslėpti sodo nykštukus, kad neatbaidytų pirkėjų.
Didelį smūgį mažieji žmogeliukai patyrė ir dėl to, kad juos ignoravo prestižiškiausia pasaulyje kraštovaizdžio dizaino paroda „Chelsea Flower Show“. Buvo uždrausta konkursinėse parodos kompozicijose naudoti skrybėlėtas ir barzdotas figūrėles – esą šios nukreipia dėmesį ir trukdo grožėtis sodo estetika. Draudimas panaikintas tik 2013-aisiais, švenčiant parodos šimtmetį. Tais metais apie pusšimtį keraminių nykštukų išpuošė įžymybės. Vėliau jie buvo parduoti aukcione, o lėšos skirtos labdaros fondui, remiančiam sodelius mokyklose.
Kadaise buvo sėkmės simbolis
Sodo nykštukų istorija unikali, ilga, įdomi ir komiška. Nors mažieji žmogeliukai yra tapę neatsiejama kraštovaizdžio dizaino dalimi, jie ne vieną šimtmetį išgyvena pakilimus ir nuopuolius, yra ignoruojami ar sulaukia tylaus atkaklaus palaikymo.
Šiuolaikinis žmogus gal ir netiki mitais ar prietarais, tačiau kadaise nykštukai soduose buvo įkurdinti tikint, kad jie neša sėkmę ir saugo namus nuo blogio jėgų. Daugelio tautų legendose pasakojama, kaip po žeme gyvenantys mažieji žmogeliukai naktį atgyja ir, kol šeimininkai ilsisi, imasi tvarkyti sodą, kuriame gyvena. Jie turi magiškų galių priversti gėles žydėti, vandenį drėkinti žemę, lapus keisti spalvą… Taigi kad netektų pasikliauti vien atsitiktinumu, kad pagalbininkai nuolat būtų šalia, nykštukai žmogaus dėka įgavo materialų pavidalą ir buvo apgyvendinti vejose, soduose, kiemuose.
Kada tai nutiko, sunku pasakyti. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad nykštukai yra antikos laikų graikų vaisingumo dievo Priapo, kurio skulptūra dažnai puošdavo sodus, palikuonys. Manoma, kad senovės Romoje jie saugojo nekilnojamąjį turtą, viduramžiais irgi buvo naudojami panašiais tikslais. Tačiau stilingo ir dekoratyvaus sodo akcento įvaizdį įgavo gerokai vėliau.
Vokiškos šaknys ir tradicinis įvaizdis
Tradicija sode įkurdinti mažuosius žmogeliukus sustiprėjo XIX a. viduryje – tada prasidėjo jų aukso amžius. Kur apgyvendintas pirmasis tradicinis sodo nykštukas, nėra nustatyta, tik žinoma, kad tai nutiko Vokietijoje – greičiausiai 1841 metais Dresdene. Vis dėlto klasikinio keraminio nykštuko su raudona smailianose kepure, pypke, balta barzda ir sodo įrankiu rankoje gimtine laikomas Grafenrodos miestelis, esantis Tiuringijoje. Ten iš karto keliose manufaktūrose pradėta gaminti linksmas figūrėles, o oficialiu „tėvu“ priimta laikyti Philippą Griebelį, 1874 metais įsteigusį įmonę ir pradėjusį masinę keraminių sodo nykštukų gamybą. Po dešimtmečio mažieji žmogeliukai buvo pristatyti Leipcigo mugėje, o tada pasipylė užsakymai – jų pakako, kad šeimos verslas gyvuotų iki pat XX a. pabaigos, kol nebeatlaikė konkurencijos su pigia Kinijos produkcija.
Ankstyvieji egzemplioriai buvo ryškiai spalvinami rankomis ir greičiausiai skirti puošti interjerą. Tik vėliau nykštukai iškraustyti į lauką, mat keramika tobulėjo, tapo atsparesnė šalčiui ir nepalankioms oro sąlygoms. Kokybiški to meto sodo nykštukų katalogai atspindėjo neįtikėtiną jų įvairovę ir paklausą.
Yra tiksliai žinoma, kaip mažieji žmogeliukai pateko į Angliją. 1847 metais seras Charlesas Ishamas parsivežė iš kelionės po Vokietiją 21 keraminę figūrėlę ir įkurdino jas savo valdose Lamport Hall. Nykštukams skirtas rokariumas buvo visai šalia namų, kad ekscentriškasis ponas galėtų būti kuo arčiau savo kolekcijos. Apie ją pasipylė straipsniai įvairiuose to meto žurnaluose, o tai sukėlė visuotinį susidomėjimą sodo nykštukais. Beje, rokariumas tebėra iki šiol, o jame eksponuojamas vienintelis išlikęs nykštukas, vardu Lampis, dėl viso pikto apdraustas milijonu svarų sterlingų.
Vėliau sodo nykštukai paplito Prancūzijoje, nukeliavo į Šiaurės Amerikos sodus. Juos kūrė daugybė gamintojų: skyrėsi figūrėlių stilius, dizainas, siužetas ir naudojamos medžiagos.
Nykštukų gyvenimas nenuobodus…
Sodo nykštukai – smagūs ir dėmesio verti personažai, gebantys sužibėti ir ironišku amplua (o pašaipus žvilgsnis į mus supančią aplinką nuteikia smagiai…). Tai įrodo Italijoje ir Prancūzijoje įkurtos organizacijos, tvirtinančios, kad mažuosius žmogeliukus jų šeimininkai išnaudoja versdami katorgiškai dirbti, ir reikalaujančios jiems laisvės… Todėl judėjimo dalyviai pagrobia nykštukus iš sodų ir grąžina į „laukinę gamtą“, palikdami miško aikštelėse, arba išsiunčia keliauti po platųjį pasaulį. Beje, tokia veikla gali virsti manija: 2008 metais vienas prancūzas suimtas įtariant, kad pagrobė 170 nykštukų…
