Danai, kaip skelbia ne vieno tarptautinio tyrimo rezultatai, jaučiasi laimingiausi iš visų pasaulio gyventojų. Ir jie šiuos rezultatus sieja su tuo, kad jų gyvenime yra hygge.
Pasak Laimės tyrimų instituto direktoriaus Meik Wiking, apibūdinti hygge yra lengva, bet paaiškinti, kas tai yra – gerokai sunkiau. Kaip jis rašo knygoje „Mažoji laimės knyga. Hygge: gyvenimas pagal danus“: „Hygge labiau apibūdina nuotaikas ir patyrimus nei konkrečius dalykus. Jis reiškia buvimą su žmonėmis, kuriuos mylime. Namų jaukumą. Jausmą, kad esame saugūs, apsaugoti nuo pasaulio ir galime sau leisti atsipalaiduoti.“ Atrodo, kad norint suprasti, kas yra hygge, reikia jį patirti. Tik ar galime sukurti ir patirti hygge čia, Lietuvoje? O gal ši patirtis įmanoma tik Danijos gyventojams?
Skaitant M. Wiking „Mažąją laimės knygą“ gali ne kartą pasirodyti, kad joje kalbama apie labai gerai žinomus, lyg ir niekuo nestebinančius dalykus. Apie tai, kad laimę žmonės labiausiai sieja su kokybiškais santykiais, jog sėdėti prie židinio yra be galo jauku, kad skanus ir geras maistas suteikia mums malonumą. Atrodytų, mes jau tai žinome, tad kam apie tai kalbėti? Bet turbūt būtent dėl to, kad danai turi žodį hygge ir kalba apie patirtis, kuriose gali jaustis, kaip jei sako, hyggelig (būdv.), ir yra tai, kas leidžia tas ypatingas akimirkas išgyventi, jomis džiaugtis.
Kažkuria prasme galime sakyti, kad danai turi savo hygge mitą, kuriuo tiki ir kuris tikrai veikia. Mitas mums reikalingas tam, kad pajaustume prasmę, bendrumą su mus supančiais žmonėmis, turėtume simbolius, kuriais galėtume remtis. Danų hygge turi daugybę simbolių. Lempos, skleidžiančios jaukų apšvietimą, žvakės, vilnonės kojinės, šiltas pledas, kavos ar arbatos puodelis, pyragaitis su kremu, patogios naminės kelnės, mediniai daiktai, gamtos elementai, kailis, knygos, keramika, vintažas, pagalvėlės, jauki kompanija – visa tai ir dar daugiau galime sieti su hygge. Tik turbūt labai nepaprasta yra vėl išmokti tai, ko jau, atrodo, kartais visai nebemokame, bet kas yra vienas esminių hygge patyrimo momentų, – būti „čia ir dabar“, džiaugiantis esama akimirka.
Ar tikrai nebemokame sustoti ties dabarties momentu, būti jame, jausti mus supančią aplinką? Galbūt ne taip, kaip mokėjo mūsų protėviai. Yuval Noah Harari knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ rašo, kad pats geriausias laikas žmonijai buvo tuomet, kai mūsų protėviai gyveno kaip medžiotojai-rankiotojai. Atrodytų, buvo sudėtinga nuolat keliauti iš vienos vietos į kitą ieškant sezoninio maisto ir medžiojant. Nuolat keliaudamas nelabai ką gali su savimi pasiimti, neturi pastovių namų, gyveni nuolatiniuose pokyčiuose. Bet yra ir kita viso to pusė.
Medžiotojai-rankiotojai valgydavo daug įvairesnį maistą, jie daug judėjo, tuo pačiu turėjo ir daug laiko poilsiui bei miegui – visa tai teigiamai veikė jų sveikatą ir savijautą. Jie gyveno mažose grupėse, kuriose vyravo glaudūs ryšiai, o taip pat turėjo ir savo mitus, kuriais tikėjo ir kurie teikė prasmės. Kas svarbiausia, medžiotojai-rankiotojai gyveno šia diena, patirtimi, esančia „čia ir dabar“. Jiems nereikėjo daug planuoti – jei baigdavosi maistas vienoje vietoje, eidavo į kitą ir būdavo joje.
Pasak Y. N. Harari, intensyvus galvojimas apie ateitį atsirado su žemės ūkio revoliucija, prasidėjusia maždaug prieš 12 tūkst. metų. Mūsų protėviams tuomet vis dažniau pradėjo kilti „galvos skausmas“ dėl to, kas laukia ateityje – ar pasėliai sužels, užaugs, ar neužlies potvynis, neapims sausra. Ir jei susidurdavo su potvyniu ar sausra, dar labiau „skaudėdavo galvą“ dėl to, kaip apskritai išgyventi. Kaip teigia Y. N. Harari, nuo tų laikų mūsų protėviai pradėjo „tarnauti ateičiai“ ir, panašu, kad žmonija jai tarnauja iki šiol. Bent jau didžiąją savo turimo laiko dalį esame ne dabarties momente, bet ateites planuose, esame labiau „galvoje“ nei tuo metu mus supančioje aplinkoje. Žinoma, nėra viskas taip vienareikšmiška – ateities planavimas mums suteikė galimybę gyventi ilgiau, praktiškiau, ir dabar jis padeda siekti tikslų, realizuoti save mums svarbiose srityse. Vargu, ar norėtume viso to atsisakyti. Tik panašu, kad dėl šių pasiekimų turėjome paaukoti šį tą išties svarbaus – gebėjimą nuolatos būti „čia ir dabar“, jausti mus supančią aplinką ir ja džiaugtis.
Į buvimą „čia ir dabar“ mus sugrąžina pojūčiai. Ieškant tinkamo maisto, saugaus prieglobsčio nakčiai, saugantis nuo laukinėje gamtoje tykančių pavojų medžiotojams-rankiotojams reikėjo daug ir dažnai kliautis visais penkiais pojūčiais – rega, klausa, uosle, skoniu ir lytėjimu. „Gyvenimo galvoje“, kurį taip stipriai esame ištobulinę, tame buvo gerokai mažiau. Pojūčiai ir dabar gali mums padėti sugrįžti į esamą akimirką laike ir erdvėje, svarbu tik prisiminti, kad turime juos visus penkis ir galime jais naudotis. Hygge danams primena, kad ragaujant kavą ar arbatą verta pasidžiaugti jų skleidžiamu aromatu, minkštas šiltas pledas švelniai apgaubia, židinyje degančių malkų spragsėjimas siejasi su saugumu ir jaukumu, pyragėlių su kremu skonis suteikia džiaugsmo tiek mažam, tiek suaugusiajam, šviesos salelės kambaryje veikia raminančiai. M. Wiking išskiria ir šeštąjį hygge pojūtį – kada jaučiamės saugūs ten, kur esame. Kaip teigia M. Wiking: „hygge galima paragauti, išgirsti, užuosti, paliesti ir pamatyti. Tačiau, svarbiausia, hygge galima pajusti.“
Nežinau, ar galime prisijaukinti danų hygge. Tai yra jų šalies mitas, kurį jie puikiai jaučia, supranta, kuriuo tiki, vadovaujasi, ir per kurį kuria juos supančią tikrovę. Hygge turi savo simbolius, kurie danams yra savi, daug kalbantys. Manau, kad iš savo bičiulių danų tikrai galime pasimokyti vertinti buvimo „čia ir dabar“ patyrimą, džiaugtis mažais kasdieniais ir kartu tokiais svarbiais dalykais, branginti laiką, kada esame kartu su artimais žmonėmis, ir prisiminti pojūčių svarbą bei dažniau ties jais sustoti, juos įsisąmoninti. Taip pat galime mokytis tikėjimo savo mitu ir savais simboliais, kuriuos mes taip pat turime, tik jau turbūt apie juos nebežinome arba nebemokame jais tikėti.
Šaltinis: www.namuterapija.lt
