Kai už lango vis mažiau šviesos, o ilgi rudens vakarai kviečia susisukti į jaukų pledą, vis labiau atsigręžiame į tai, kas kuria tikrą namų šilumą. Mano Namai lapkričio mėnesio viešnia Rasa Židonytė (Meno Siela Dailininkė) – dailininkė, kuri ne tik mato, bet ir geba išjausti erdves, jų nuotaiką bei žmogaus vidų, perteikdama visa tai ant sienų.
„Kai eini savo keliu – viskas paprasta“, – sako Rasa, kalbėdama apie drąsą būti savimi ir leisti menui patekti į namus. Ji tiki, kad kiekviena erdvė turi savo charakterį, o kiekvienas piešinys gali būti ne tik puošmena, bet ir emocinė atrama. Nenuostabu, kad jos darbai vaikų kambariuose padeda mažiesiems užmigti, o suaugusiems – sukuria pojūtį, kad namai „pagaliau užbaigti“.
Daugiau nei 20 metų sienas tapanti Rasa pasakoja apie savo kelią nuo pirmųjų potėpių iki garsių žmonių sienų, dalinasi praktiniais tapybos panaudojimo būdais ir įkvepia nebijoti kurti savo namus būtent taip, kaip norisi.
Taip pat skaitykite:
Rasa, trumpai papasakok apie save, kuo šiuo metu užsiimi, kaip save apibūdini?
Myliu tai, ką darau. Penkeri metai menų studijų ir įgijau tapybos ir interjero kūrimo pradmenis. Baigiau tapybos restauravimą, ten susipažinau su įvairiais tapybos stiliais ir supratau, kad mano kelias bus susijęs su tapyba.
Jaučiau pasitikėjimą, nes turiu vieningą ir stiprią giminę, kuri visada mane palaikė. Tai džiugu ir svarbu man. Visada jaučiu, lyg kažkas mane vestų už rankos. Kai eini savo keliu – viskas lengva ir paprasta.
Kada susidomėjai interjero dekoru, dizainu, menu? Kas tai paskatino?
Su vyru pradėjome savo naujo namo statybą. Teko patiems pereiti statybų, namo įrengimo darbų procesą. Buvome jauni ir kupini jėgų, idėjų ir noro, nors pinigai ribojo. Tada supratau, kiek žinių reikia renkantis stilių, spalvas, detales.
Juk viskas turi būti vientisa, harmoninga ir derėti prie mūsų pačių. Buvo daug pasimetimo ir daug kas vargino. Keista, bet vėliau ėmė to trūkti. Jutau ilgesį. Norėjosi vėl būti tame procese.
Taip kilo noras eiti į tokius namus, kuriuose vyksta remonto, statybos darbai ir tapyti sienas. Nes taip buvo viskas artima ir sava. Žmonės jau būna pavargę nuo statybų ir man patinka savo tapyba juos atgaivinti. Piešinys lyg varpas skelbia apie statybų pabaigą ir atėjusį laiką grožiui ir džiaugsmui.
O kaip prasidėjo Tavo tapybos kelias?
Prisimenu vasaras, kai su tėvais sėsdavome į automobilį ir keliaudavome. Kasmet aplankydavome Peterburge „Ermitažą”. Mačiau daug tapytų paveikslų – jie mane sužavėjo. Galėdavau žiūrėti ir žiūrėti. Kažkodėl verkdavau pagalvojusi, koks stebuklas yra mokėti taip tapyti. Tai mane drebino iš vidaus.
Prieš kiekvieną kelionę tėvai sakydavo man ir seseriai: „Susikraukite savo bagažą.” Mašinoje būdavo ankšta, ribotas kiekis daiktų. Aš galėdavau daug ko atsisakyti, bet etiudininkas visada po mano kojomis keliavo. Tada labai stipriai jaučiau gamtos grožį, jos spalvas, kvapus ir norėjosi viską perteikti dažais ant drobės.
Ir viskas pasikeitė po sapno. Susapnavau krentančias spalvas iš dangaus. Gal taip Dievas padovanojo man tapybą, nežinau. Man buvo 15 metų, nuo tada teptukas ir etiudininkas – visada kartu. Žmonės ateina, išeina iš mano gyvenimo, kaip ir daug kas, bet tapyba – ji visada buvo, yra, ir esu tikra, kad bus.
Tapyba tapo mano geriausia, ištikimiausia drauge. Atsimenu, labai norėjau tokių baltų kedų. Dar tada būdavo taip sunku tokius gauti. Tai nusitapiau aš tuos kedus, ir man ramu. Taip nusitapiau ir šunį, ir vaikiną, ir namą. Ir dabar tapyba pildo mano norus, tik jau tie norai brandesni, gilesni – kad tapyba įneštų darnos, džiaugsmo, stiprybės, ne tik grožio į namus.
Esi menininkė, tapanti ant sienų. Kaip tokia namų dekoro išraiška atkeliavo į Tavo gyvenimą?
Tai labai įdomi, buvo graudi, bet dabar jau juokinga istorija. Naujuose namuose įrenginėjome vaikų kambarį. Taip stengėmės su vyru gražiai ištapetuoti savo dukrytėms sienas – tapetais su šviečiančiomis žvaigždutėmis, meškučiais. Ir atėjusi po vieno pietų miego į tuos „gražiuosius apartamentus”, pamačiau darbštuolių dukrelių išplėštas dideles tapetų vietas ir daug popierių ant žemės. Reikėjo suktis iš padėties.
Tada kilo mintis į tas vietas nupiešti namus, pilis, Mikės Pūkuotuko veikėjus. Taip ir gimė mano tapyba ant sienų, nes iš tikrųjų buvo gražu, įdomu.
Aš pati esu dėkinga savo tėvams – augau darniuose, gražiuose namuose. Mama visada puošdavo namus: nėriniai, skulptūrėlės, gėlės, viskas spalvota. Ir aš tą grožį visą laiką jutau. Tai buvo labai kūrybinga atmosfera. Norėjau pabandyti piešti ant kambario durų – mama leido. Tada nutapyti svetainės sieną – mama vėl leido. Ir pati savo vaikus taip auginau. Dukros užaugo kūrybingos.
Galbūt prisimeni savo pirmąjį užsakymą nutapyti kažkam sienas? Kuo jis buvo ypatingas?
Tai nepamirštama istorija. Man nežinant, mano vyras įdėjo skelbimą, kad aš tapau ant sienų. Sekančią dieną sulaukiau skambučio. Žmogus kvietė nutapyti labai didelį plotą sienų. Apie tokį skaičių tapomų kvadratų aš nebūčiau net susapnavusi.
Kalbėjau su sarkazmo gaidele, nes buvau tikra, kad tai mano vyro pokštas. Bet pokalbiui pakrypus, apie sienų apžiūrėjimą DABAR ir kad jis atvažiuoja manęs pasiimti, supratau, kad čia rimtas klientas.
Nuvykusi pamačiau didelio aukščio sienas ir tik tada pajutau, kad aš turiu aukščio fobiją. Visą naktį negalėjau užmigti, pravaikščiojau. Juolab, kad tai buvo vienas Lietuvoje žinomų žmonių. Jutau didelę atsakomybę. Smagu prisiminti šią istoriją, nes sėkmingai išpildžiau jo lūkesčius ir po to kvietė jis atlikti dar kelis darbus.
Kaip susidėlioja sprendimas, koks piešinys turėtų atsirasti konkrečioje sienoje?
Mano kūrybos procesas prasideda dar prieš įžengiant pro duris. Tik išlipusi iš automobilio jau stebiu aplinką: ar namas mieste, ar gamtos apsuptyje, dėmesys fasadui. Į kiekvienus namus ateinu su atvira širdimi ir pagarba – tiek žmogui, tiek jo privatumui, tiek patiems namams.
Kiekvieni namai turi savo charakterį, ritmą, stilių ir siena turi prie to pritapti. Pirmiausia stebiu, kur yra siena, kokia jos paskirtis: ar tai poilsio, darbo, ar judėjimo zona, ar tinkamai parinkta siena tapybai, ar geriau rinktis kitą plotą.
Kartu su užsakovu parenkame siužetą, kad atitiktų tematiką. Aptariame, ką norime išgauti iš sienos: optiškai padidinti, suteikti nuotaikos (ramybės, judesio…) ar pabrėžti namų stilių.
Aptariame patį tapymo stilių, spalvas – vieni nori ryškesnės, labiau dominuojančios sienos, nes jaučia, kad namuose trūksta gyvumo, kiti renkasi labiau pastelines spalvas ir ramesnį piešinį, kuris tarsi įsilieja į erdvę.
Aš taip pat visada pilna idėjų, patariu iš meninės, vizualios pusės. Nesistengiu įpiršti savo stiliaus ar vizijos. Išklausau žmones, įsijaučiu į erdvę. Padedu rasti balansą tarp žmogaus noro ir erdvės poreikio.
Tikiu, nors veikla maloni, kartais reikia ir iššūkius įveikti. Kokie sunkumai kyla, kuriant interjero dekorą ne tik sau, bet ir kitiems?
Tai darbas, kuris iš šalies dažnai pasirodo visai kitoks nei yra. Žmonės įsivaizduoja, kad aš ateinu ir medituoju su kavos puodeliu, o rankos pačios tapo šedevrus.
Pirmas dalykas, kurį turėjau įveikti – aukščio baimė. Nesu iš tų, kurie stogais šokinėja kaip beždžionėlės (šypsosi). Bet po kelių laiptinių, nustojo žemė suktis.
Dažnai spaudžia terminai – atsakomybė ir disciplina.
Šiame darbe nėra nei dienos, nei nakties. Pamenu darbą viešbučio restoranėlyje. Dienomis ten virdavo veiksmas, o naktimis, kai visi svečiai miegodavo – tyliai tapiau. Paryčiais slėpdavau paletę, teptukus ir kopėčias į sandėliuką ir paskubomis kartu su administratore paruošdavome salę gražiai sutikti viešbučio pusryčiautojus.
Tu turi būti visada geros fizinės, emocinės būklės, pilnas idėjų, sekti naujoves. Sienų defektai, išdėstymas ir bendravimas su įnoringais užsakovais.
Visa tai yra man tarsi variklis, kur kuo labiau kitaip – tuo įdomiau. Išbandymai lieka už nugaros, virsdami perlais. Jie užgrūdino. Taip atsiranda profesionalumas, pasitikėjimas tuo, ką darai. Tai kelias, kurį apšviečia viduje degantis begalinis noras kurti ir tapyti.
O kas labiausiai žavi šioje veikloje?
Nuo pat pirmo žingsnio, kai klientas paskambina, man jau smalsu: į kokį miestą važiuosiu, kokie žmonės, kokia siena, ir ką galėsiu ten sukurti. Būna tapybos metu užsimezga pokalbiai, bendrumas ir man tai labai brangu.
Sakai, kad Tavo darbas – įkvėpti erdvę gyventi kitaip. Ką Tau tai reiškia?
Kokį piešinį bepasirinktumėte, namai taps išskirtinesni ir savesni, nes tai Jūsų Namų sienos. Įsivaizduokite, ką matote ir jaučiate žiūrėdami į tuščią sieną. O jei prieš Jus Senamiesčio gatvelė, kolonos, kalnai…?
Su siužetu gali suteikti didingumo, rafinuotumo, ramybės, erdvės pojūtį. Šviesūs tonai optiškai praplečia sienas, suteikia oro ir šviesos. Spalvos turi savo nuotaiką.
Metalo atspalviai suteikia prabangos, o auksas ar bronza su sendinimo efektu padeda išgauti archainį įspūdį, primena senovinius kūrinius, freskas, kurie dera prie esančių vintažinių baldų.
Man svarbu, kad tapyba įkvėptų pačius namų šeimininkus. Dažnai mes turime viziją, ką norėtume naujo matyti savo namuose, bet vis delsiame, kažko laukiame. Aš už tai, kad jei kilo idėja – nelauk, įgyvendink ją su džiaugsmu, kad ir pačią keisčiausią.
Net neabejoju, kad dažnai sulauki klausimų apie nutapytų sienų praktiškumą, priežiūrą, pritaikymą. Papasakok, ko šiuo metu klientai dažniausiai klausia, ar kokių patarimų prašo?
Kartais sienų šeimininkai juokauja: „Dabar bijosim net prisiliesti…” Nuraminu: nutapyta siena – ne muziejaus eksponatas. Prireikus, galima net švelniai pavalyti, nieko nenutiks.
Sienos dažniausiai kenčia laiptinėse, kavinėse, koridoriuose. Ir būtent čia tapyba gelbsti ne tik grožiu, bet ir praktiškumu.
Jeigu turite įtrūkusią, nelygią ar su kitais defektais sieną – tapyba tam puikus sprendimas. Kartais tie nelygumai netgi suteikia tapybai charakterio.
Ar prasminga sienų tapybą rinktis vaiko kambariui?
Labai džiaugiuosi mamytėmis, kurios pasirenka sienų tapybą vaiko kambaryje. Mažieji augdami tokioje aplinkoje irgi užauga kūrybiški. Dažnas man net piešiant prisijungia su teptuku.
Vaikystė viena, ir tikiu, kad tai yra ne tik interjero detalė – tokia siena vaiką ugdo, skatina vaizduotę ir lydi visos vaikystės laikotarpiu. Iš mamų esu girdėjusi, kad su pieštu jo herojumi vaikui nebebaisu užmigti vienam kambaryje. Jis jaučiasi saugus.
Sunku išlaikyti švarias sienas vaikų kambariuose. Jei jau turite pažeidimų – piešinys juos paslėps. Tapyba vaikų kambaryje yra ne tik gražu, bet ir praktiška – siena padengiama laku, kuris apsaugo, todėl nereikia baimintis. Vaikai gali liesti nutapytus žvėrelius ar mylimus herojus.
Koks interjero stilius, spalvos, faktūros ar raštai Tau pačiai arčiausiai širdies?
Žinote kaip man būna..? Nukeliauju į namus, kur žmonės gyvena išpuoselėtame Provanso stiliuje, iki smulkmenų apgalvotos visos detalės ir vaikšto gražus baltas katinas, kieme vištytės… Jie švyti džiaugsmu ir mane taip užkrečia, kad grįžusi užsimanau paversti namus Provansu ir dar katiną turėti.
Apsilankau namuose, kur visiškas minimalizmas, žmonės tvarkingi, disciplinuoti – kitą dieną galiu iš namų išmesti pusę daiktų (juokiasi).
Kitur sužavi klasikos stilius. Nutapau gražias kolonas ir išėjusi dar ilgai gyvenu tuo rafinuotumu ir pasileidžiu į vintažinių baldų paieškas.
Visi stiliai turi savo žavesio. Svarbu, ar tame stiliuje tu esi laimingas.
Tapai ir paveikslus. Kuo jie skiriasi nuo sienų tapybos?
Tapydama paveikslus duodu sau visišką laisvę. Bandau vis naujas technikas. Man įdomu psichologija, filosofija, egzistenciniai klausimai, mėgstu stebėti žmones. Ir visa tai ištapau drobėje. Man tapant laikas praranda svarbą, ir man jo negaila. Nes tas laikas, kada tapau, man prasmingas.
Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja – tapyti ant sienos ar rinktis paveikslą? Kaip priimti sprendimą?
Ar siena, ar paveikslai, svarbu, kad žvilgtelėjus į kūrinį, jis suteiktų tau akimirką, kurioje tu jautiesi laimingas.
Smagu, kai su kūriniu susigyveni, jis tau tampa artimas, savas. Pas mano giminaičius dar ir dabar kabo mano pirmieji kuklūs darbeliai.
Dažnai žmonės prisibijo sienų tapybos. Baiminasi, kad tapyta siena bus labai ryški ir greitai atsibos. Taip pat įsivaizduoti, kaip iš tiesų gali atrodyti nutapyta siena, reikia didelės vaizduotės ir pasitikėjimo kuriančiam.
Manau, pats svarbiausias dalykas yra jausti gyvenimo spalvas. Palinkėsiu visiems gražių spalvų ir namų.
