Daržo žirniai – tai viena ankstyviausia, maistingiausia, mėgstamiausia vaikų daržovė, kuri savo kaloringumu mažai nusileidžia mėsai. Žirniai ne tik tinka sriuboms, mišrainėms ir padažams, taip pat jas galima konservuoti. Konservuotose ankštinėse daržovėse gerai išsilaiko maistingosios medžiagos ir vitaminai. Žirniai auginami daržuose, sėjami laukuose kaip maistiniai ir pašariniai augalai.
Daržo žirnių (Pisum sativum L.) yra daug ir įvairių. Pagal ankščių tipą skiriami šparaginiai ir aižomieji (gliaudomieji). Šparaginių žirnių ankštyse nėra pergamentinio sluoksnio ir maistui vartojama visa ankštis, o aižomųjų – tik žali žirneliai. Subrendusios daržo žirnių sėklos maistui netinka, nes nesuverda.
Vegetacijos periodas neilgas: nuo sudygimo iki vartojimo brandos, nelygu veislė ir metereologinės sąlygos, praeina 45-70 dienų, o iki sėklų subrendimo – 70-90 dienų. Sunokusios sėklos raukšlėtos, įvairios spalvos. Pagal brendimo laiką daržo žirniai skirstomi į ankstyvuosius, kurių pirmasis derlius būna po 45-60 dienų, vidutinio ankstyvumo (po 60-70 dienų) ir vėlyvuosius ( po 80-90 dienų). Pagal aukštį daržo žirniai skirstomi į žemus – iki 0,60 m, vidutinio aukščio – 0,60-0,80 m ir aukštus – 0,8-2,5 m. Patys žirneliai išauga apvalūs ir raukšlėti. Apvalūs bręsdami greitai netenka cukrų, todėl krakmolėja. Žirnelių konservavimui naudojami saldieji raukšlėti žirneliai.
Istorija. Dėl žirnių kilmės vieningos nuomonės nėra. Vieni autoriai teigia, kad jie kilę iš Afrikos, kiti jų tėvyne laiko pietų Rusiją, Krymą, Kaukazą, Juodosios jūros pakrantes, Vidurinę Aziją, Indiją, Iraną ir Etiopiją, kadangi šiose vietose iki šiol auga laukiniai žirniai. Iš paprastųjų žirnių XVI a. buvo išvesti saldūs žalieji žirniai. Pirmieji juos sėkmingai pradėjo auginti olandai. Anglijoje žirniai dar buvo didelė retenybė, tačiau XVII a. jau auginami prie Londono esančiuose daržuose. Iki šių dienų ten be žirnių neapsieina iškilmingi pietūs. Vokietijoje tuo laiku, kad paskatintų žmones auginti žirnius, buvo skiriama speciali premija už į turgų pristatytą pirmą žirnių krepšį. Lietuvoje pradėti auginti maždaug prieš 400 metų. Iš pradžių buvo paplitę dirviniai žirniai (peliuškos). Jų sėklos rudos arba rainos, žiedai rausvai violetiniai.
Dabar daržo žirniai auginami daržuose, sėjami laukuose kaip maistiniai ir pašariniai augalai. Ant žirnių šaknų gyvena atmosferos azotą kaupiančios bakterijos. Šaknims supuvus, azotas lieka dirvoje ir jį vartoja kiti augalai. Todėl šie augalai yra geras priešsėlis kitoms daržovėms ir bulvėms.
Vertė. Jų sudėtyje yra cukraus, krakmolo, azotinių medžiagų, celiuliozės, vitaminų: C, PP, B1, B2, karotino (provitamino A). Be to, daržo žirniuose gausu kalio, fosforo, magnio, geležies ir kalcio druskų. Baltymų yra ne mažiau negu mėsoje, o svarbiausia, kad juose yra žmogaus organizmui labai reikalingų aminorūgščių.
Auginimas ir priežiūra
Vieta. Daržo žirniai geriausiai auga ir dera saulėtoje vietoje, tinkamai įdirbtoje tiek priemolio, tiek priesmėlio humusingoje, vandeniui ir orui laidžioje, kalkingoje (pH 6,5-7), nepiktžolėtoje dirvoje.
Jie auginami, po mėšlu tręštų augalų – agurkų, moliūgų, ankstyvųjų bulvių. Jiems netinka dobilų ir liucernos kaimynystė, nes šiose augaluose žiemojantys kenkėjai pereina pavasarį ant žirnių. Žirniai į tą pačią vietą darže sėjami tik po 4 metų.
Sėja. Žirniams dirva 22-25 cm gyliu suariama iš rudens. Tręšiama fosforo, kalio, o pavasarį prieš kultivavimą – pelenais ir azoto trąšomis. Pavasarį dirva kartu nuakėjama ir privoluojama.
Daržo žirniams dygti ir augti aukštos temperatūros nereikia. Palankiomis drėgmės ir temperatūros sąlygomis daigai pasirodo po 12-14 dienų. Sudygę žirniai pakelia iki – 4 laipsnių šalnas.
Geriausia žirnius sėti anksti, balandžio pirmoje pusėje (sužydėjus šalpusniui), kad iki pasirodant kenkėjui – žiriniam grūdinukui jie sudygtų ir spėtų sustiprėti. Norint ilgiau mėgautis šviežių žirnių derliumi, patartina sėti pakartotinai per kelis kartus, praėjus grūdinuko kenkimo periodui (pavyzdžiui – sėti birželį – iki liepos vidurio). Vėliausiai pasėtais mėgausimės visą rugsėjį. Pasėjus patartina lysvę apdengti agroplėvele, tai gera priemonė nuo pavasario šalnų ir kenkėjų.
Priežiūra. Žirniai mėgsta laistymą, dirva turi būti drėgna, palaisčius supurenama. Aukštų žirnių stiebus prilaiko į žemę įkasti mediniai kuoleliai ir vytelės, kurios įsmeigiamos į dirvą, kas 60-80 cm, tarp jų ištempiamos virvės. Šie daržo augalai yra labai jautrūs piktžolėms, todėl jos naikinamos įvairiais būdais. Auginant žirnius didesniame plote, dirva pirmą kartą akėjama praėjus 4-7 dienoms po sėjos, antrą kartą – jau po 5-10 dienų sėkloms sudygus. Kartais pasėlis akėjamas net iki 4 kartų.
Derliaus nuėmimas ir laikymas
Daržo žirniai maistui vartojami įvairių stadijų: jaunos ankštys, nesubrendę ir subrendę žirniai. Ankstyvus žirnius valgome jau birželio mėnesį. Ankštis reikia skinti po 12 dienų, nuo jų pasirodymo, neleidžiant joms subręsti. Subrendusios ankštys tarsi sako augalui, kad laikas sustoti augti. Sėklos subręsta rugpjūčio mėnesį. Nesubrendusius žirnelius tinka konservuoti ir šaldyti. Labai svarbu laiku nuimti konservuoti skirtus žirnius. Jie pjaunami tada, kai 70-85 proc. ankščių yra techninės brandos.
Išdžiovintus žirnius iki 12-14 proc. drėgnio maistui galima naudoti 2-3 metus, o sėklai tinka 3-4 metus, laikant ne aukštesnėje kaip 40 laipsnių temperatūroje.
Veislės
‘Premium‘ – derlinga labai ankstyva veislė, atspari ligoms. Žirnelius tinka vartoti šviežius ir konservuoti. Augalai neaukšti, 60–65 cm, derėti pradeda po 58–60 dienų nuo sėjos. Ankštys žalios, jose subręsta 7–8 didelės ar labai didelės sėklos.
‘Ambasador‘ N – tai šiek tiek vėlyvesnė veislė už labai ankstyvąją ‘Premium‘. Augalai 75–80 cm aukščio, išsiskiria atsparumu miltligei, todėl gerai dera iki vegetacijos pabaigos, tinka vėlyvesnei sėjai. Ankštyse subręsta 8–9 vidutinio dydžio tamsiai žali žirneliai. Jų skonis įvertintas penkiais balais iš penkių galimų. Tinka konservuoti, šaldyti, virti.
‘Oskar‘ – labai ankstyva veislė, vartojimui subręsta per 68 dienas. Augalai 70–80 cm aukščio, išsiskiria gausiu žalių žirnelių derliumi. Ankštys apie 9 cm ilgio, jose subręsta po 10–12 stambių tamsiai žalių žirnelių. Tinka vartoti šviežius, konservuoti ir šaldyti.
‘Sugar Bon‘ – viena iš geriausių cukrinių (šparaginių) žirnių veislių. Derėti pradeda po 59–65 dienų nuo sudygimo. Ankštys stambios, 7–8 g svorio, be pergamentinio sluoksnio. Jose yra po 6–7 stambias sėklas. Vertinama dėl labai gero skonio.
‘Oregon Sugar Pod‘ – populiari ankstyva veislė. Vartojimui subręsta per 60–65 dienas nuo sudygimo. Augalai 70–90 cm aukščio. Žirneliai labai saldūs, skanūs. Ankštys 10–12 cm ilgio, neturi pergamentinio sluoksnio, todėl vartotinos kartu su žirneliais. Tinka salotoms ir karštiems patiekalams gaminti, šaldyti.
‘Markana‘ – augalai neaukšti, atsparūs ligoms, turi mažai lapų, tarpusavyje sukimba ūsais, todėl auginami be atramų. Ankštys stambios, tamsiai žalios. Žirneliai raukšlėti, balti su žalsvu atspalviu, labai gero skonio.
‘Progress N. 9‘ – vidutiniškai vėlyva veislė, derėti pradeda po 62–67 dienų nuo sėjos. Augalai žemi, 50–55 cm aukščio. Ankštys tiesios, apie 10 cm ilgio, jose subręsta 8–9 raukšlėtos sėklos.
‘Lincoln‘ – vidutiniškai vėlyva veislė. Derėti pradeda po 68–73 dienų nuo sėjos. Augalai 70–75 cm aukščio. Ankštys 9 cm ilgio, smailėjančiais lenktais galais, jose subręsta 6–8 raukšlėtos sėklos.
‘Telefon‘ – vėlyva veislė . Augalai aukšti, 1,5–2,5 m. Jiems reikalingos atramos. Derėti pradeda po 100–110 dienų nuo sėjos. Dera ilgai ir gausiai. Ankštys stambios, 10–11 cm ilgio. Žirneliai dideli ir saldūs.
