Amarai – vienas dažniausių soduose bei daržuose aptinkamų kenkėjų. Tai nedideli, itin vislūs, kolonijomis gyvenantys vabzdžiai, kurie daro žalą tiek sodo augalams, tiek darže augančioms daržovėms. Tad kaip gelbėti augalus nuo šių užpuolikų?
Trumpai apie amarus
Amarų rūšių egzistuoja iš tiesų nemažai, Lietuvoje labiausiai yra paplitusios Pemphigidae ir Aphididae šeimos. Amarų vizualūs bruožai priklauso nuo jų rūšies (rūšis lemia jų spalvą, dydį, formą, antenų ilgį ir t.t.). Būdingiausias visų amarų bruožas – viename iš galinių pilvelio segmentų esanti pora sifonų, per kuriuos išskiriamas lipčius. Šie vabzdžiai turi aštrius čiulptuvus, kuriais praduria augalo lapo, ūglio ar kitos dalies paviršių ir siurbia karnienos sultis arba parenchimos skystį.
Amarų rūšį lengviausia nustatyti pagal jų augalą maitintoją. Ant obelų beveik kiekvienais metais aptinkami dviejų rūšių amarai – žaliasis obelinis ir pilkasis obelinis amarai, ant slyvų – slyvinis miltamaris, ant vyšnių – vyšninis amaras, ant serbentų – serbentinis, ant agrastų – agrastinis ir t.t.. Beje, agrastas yra itin mėgstamas amarų, todėl jis gali būti kelių amarų rūšių augalu maitintoju (ant jo aptikus amarų kolonijas, negalima užtikrintai teigti, kad tai bus būtent agrastinis amaras).
Pastebėti, kad sode ar darže atsirado šių kenkėjų, ganėtinai paprasta. Tose vietose, kur amarai maitinasi, augalų ūgliai išsikraipo, lapai susiraukšlėja, kartais dėl amarų seilėse esančių medžiagų jie parausta. Visgi, daug svarbiau pastebėti ne jau pažeistus augalus, o amarų kolonijas, kai tik šios pradeda kurtis. Pastebėti jas nėra sudėtinga, nes jos itin greitai dauginasi.
Kovos su amarais būdai
Chemija. Profesionaliai amarų kontrolei dažniausiai pasitelkiami cheminiai insekticidai, tačiau sodininkams, tokių registruotų produktų, tinkamų kontroliuoti amarus nepriklausomai nuo rūšies ir augalo maitintojo, nėra. Specialistai, kaip alternatyvą tokiai chemijai, siūlo pasitelkti ūkiško muilo 3 % tirpalą arba skystą žalią kalio muilą. Šiuo tirpalu reikia gausiai apipurkšti amarų kolonijas, kad kiek įmanoma daugiau jų būtų padengti muilo sluoksniu. Toks muilo sluoksnis neleidžia patekti orui ir drėgmei, todėl kenkėjai žūsta. Šį procesą gali tekti pakartoti keletą kartų. Taip pat galima įsigyt natūralius augalų ekstraktus, turinčius insekticidinių savybių, tokie tirpalai veikia ne taip intensyviai kaip chemija, todėl per vieną kartą visi amarai nebus sunaikinti. Kita vertus, šie ekstraktai augalus stiprina, todėl augalai laikui bėgant tampa atsparesni.
Įvairūs nuovirai. Kovai su amarais galima pasitelkti įvairius nuovirus pagamintus iš darže augančių augalų. Specialistai paprastai rekomenduoja natūraliais nuovirais augalus apdoroti 2-3 kartus kas 3-8 dienas. Toliau pateikiami keli tokių nuovirų receptai.
Svogūnų nuoviras: 200 g sausų lukštų užpilti 10 l šilto vandens, po 4-5 dienų nukošti ir šiuo paruoštu tirpalu purkšti augalus 3 kartus kas 5 dienos.
Česnakų nuoviras: 100-150 g sausų lapų ir lukštų užpilti 10 l vandens ir palikti 1 parai. Nukošti ir purkšti ant augalų.
Ilgalapės rūgštinės šaknų nuoviras: 300 g susmulkintų šaknų užpilti 10 l vandens, laikyti 2-3 val., nukošti ir purkšti ant augalų.
Pomidorų lapų ir šaknų nuoviras: 4 kg sveikos žalios masės reikia virti 10 l vandens ant silpnos ugnies apie 30 min., baigus nukošti. Prieš purškimą viralą reikia atskiesti su 3 dalimis vandens, pridėti muilo (40 g / 10 l). Šis nuoviras ruošiamas po derliaus nuėmimo.
Natūralūs amarų priešai. Amarai gamtoje turi natūralių priešų. Boružė – geriausiai žinoma amaro priešė. Boružės ir jų lervos yra itin ėdrios ir gali suėsti daugybę amarų. Deja, jų arba yra, arba nėra, tad jei netoli savo sklypo pastebėjote boružę, galite pamėginti ją atsinešti. Be boružių amarus taip pat medžioja ir kiti vabzdžiai, pavyzdžiui, auksaakės.
